Apie Supermamas

Apie Supermamas

„Vyrai niekada savęs nenuvilia, nes neprisigalvoja tiek, kiek    prisigalvoja moterys, ką turėtų padaryti ar kaip turėtų atrodyti“ –     frazė iš vieno filmo.

Kodėl mes negalime gyventi taip ramiai, kaip gyvena vyrai?     Kodėl moterų tokia laki vaizduotė ir tokie aukšti reikalavimai ne tik    kitiems, bet ir sau? Ypač vaikų auginime. Ar tikrai būtina išvesti    vaiką  į lauką, juk, anot mano vyro, vaikui užtenka gryname ore pabūti keletą kartų per savaitę? O kodėl negalima vaikui duoti šaldytų koldūnų? Kas pasakė, kad kompiuteris ir televizorius yra blogas daiktas?

Va taip tikriausiai gyventų dalis vienišų vyrų. Ir tikriausiai dar mažesnė dalis vienišų moterų.

Mes, mamos, turime vaiko auginimo ir ugdymo planą dar nuo vaisiaus formavimosi pilvelyje. Jau nėščios mes lekiame į muzikos pamokėles lavinti kūdikėlio klausą, registruojamės į gimdymo, žindymo ir priežiūros seminarus. Gimus toliau laviname, einame į sportą, muzikėlę. Žaidžiame, piešiame, šokame. O kiek būrelių! Tik spėk vežiot. Perkame ekologišką produkciją. Valgyti verdame kiekvieną dieną, nes kitos dienos sriuba jau mažai vitamininga. Einame kiekvieną dieną į lauką. Prieš miegą dainuojame lopšines ir sekame pasakas.

Kiekviena mama nori, kad jos vaikas būtų pats geriausias, protingiausias ir visoks -iausias. Žiūrėk, viena mama jau pasakoja, kaip jos dvimetis jau skaičiuoja iki dešimt, o kad raides visas pažįsta tai jau ne jokia čia naujiena. Tik retas kuris pirmokas nuėjęs į mokyklą dar nemoka skaityti.

Puiku, kai visų šitų pasiekimų didžiausias indėlis buvo vaiko, nes jis PATS norėjo, PATS domėjosi. O jei mama triuso tik tam, kad pasipuikuotų prieš kitas mamas, jog trimetis jau pila sakiniais užsienio kalba? Bet vis dėlto pila. Tai gal čia nieko blogo ir nėra. Blogiausia šitoje vietoje yra tai, kad Supermamos verčia jaustis nejaukiai ir susimenkinančiai kitas mamas. Pavyzdžiui, kitai mamai paklausus, ar mano Justė jau daro ant puoduko, atsakau, kad daro, bet iškart patikslinu, kad pasitaiko ir avarijų. Kam versti jaustis nesmagiai kitą mamą, kurios tokio pat amžiaus vaikas dar nesiprašo?

Kaip sakoma, vis tiek ateis tas laikas, kai išmoks sėstis ant puoduko, išmoks kalbėti, skaityti ir rašyti, nes VISI vaikai anksčiau ar vėliau išmoksta. Tai gal mes, mamos, per daug iš savęs reikalaujame? O jei nepavyksta ar nespėjame iškepti kotletų iki vaikas eis pietų miego, tuomet graužiamės ir liekame nusivylusios blogai suplanuotu laiku.

Tikriausiai dabar reikėtų vėl pakartoti filmo frazę: „vyrai niekada savęs nenuvilia, nes neprisigalvoja tiek, kiek prisigalvoja moterys“. Puiku, kad stengiamės būti Supermamomis, tačiau, manau, nereikia persistengti. Mylėkime ir auginkime savo vaikus natūraliai, tiesiog iš širdies. Ir tuomet mažiau save nuvilsime.

O ką jūs galvojate apie Supermamas?

Inga

Paveiksliukas iš http://jblackandassociates.com/