Sauja aviečių

Viename interneto šaltinyje prieš pat mano nosį išplaukė NUOTRAUKA. Su vaikais. Žaviais, besišypsančiais, laime trykštančiais veidais. Nukauna ir tai, kad toji nuotrauka – patriotinė*.

O viena mergaitė mane tiesiog pakerėjo.

Tikriausiai dėl to, kad jos veide be galo daug vaikiškos šilumos – tokios, kurią geba skleisti tik vaikai.

Pagalvojau, jog taip gali žiūrėti tik MYLIMAS vaikas. Net jei gimė netyčiuku, tuo apsunkindamas tėvų troškimą gyvenimą susitvarkyti greičiau. Ir net jei šeimoje – ne pirmas, ir ne paskutinis vaikas. Tačiau tikrai – mylimas. Nemylimi žvelgia kitaip.

Vienas protingas žmogus yra išleidęs knygą pavadinimu: „Vaikai, kilę iš dangaus“. Tai štai, kai žiūri TĄ nuotrauką, atrodo, jog ir šie vaikai nužengė iš pačių gražiausių dangaus menių, galbūt primenančių žaviausius Narnijos kronikų pastatymo fragmentus apie liūtą, burtininkę ir drabužių spintą. Lyg ten stovėtų toji mažoji, stebuklus daranti Liusė…
Tačiau kovotojai gimsta ne tik pasakose. Ačiū Dievui, jų gimsta ir Lietuvoje.

O mergaitė…
Jei būtų VAIKYSTĖS nuotraukų rinkimai, matyt, neleistinai pavogčiau tą nuotrauką (o kam išplaukė man prieš nosį? Pati kalta…) ir iškirpčiau žavų, tyrą ir besišypsantį nugalėtojos veidą.

Veidą, kuris nejučia kreipia žvilgsnį… Ne į Narniją. Į Vaikystę.

Vaikystę, kuri lyg primirštas sapnas iškyla atmintin… Visų detalių prisiminti negalėtum. Bet, kai buvai laiminga, kai neveikei NIEKO, o kartu nuveikei tiek DAUG.

Pavyzdžiui, nuolat lankei senelius – ką ten lankei, beveik ištisom vasarom pas juos gyvenai…
Glostei šunį. Jooo… Šunis mylėjai be proto… Parsitempdavai visus nelaimėlius namo arba gyvendavai šalia būdos. Kad šuneliui (Čarliui) nebūtų liūdna.
Ir pati it šunelio uodegytė visur bindzinėjai paskui savo DIEDUKĄ… Darbštųjį, sąmojingą, mylintį, kantrų, žinantį daugybę istorijų ir mėgstantį ledus dieduką. Jam nieku gyvu negalėtum pritaikyti patarlės, jog sotus alkano neatjaučia – man, vaikui, jis pirkdavo po dvi porcijas ledų. (Babytė, pamenu, net bardavos). Ir buvom tokie laimingi su tais plombyrais! Sėdėdavom išsišiepę iki ausų ir valgydavom… Akys žibėdavo – lyžt lyžt, o dar viena porcija tavęs laukia. Abu, vadinasi, neklausom babytės ir šelmiškai šypsomės. Smagumėlis!
Taigi, savo silpnybe ledams diedukas dosniai dalijosi su manimi. Ir nepamenu, kad būčiau dėl to susirgus. Užtat tas ledų valgymas tapo svarbia mano Laimingos vaikystės detale.
O dar tie babytės rankų daryti abriedukai, pieniška sriuba su zacirkom, blynai ir taip toliau. (Ech…). Ir vis paklausdavo, ko norėčiau, kad pagamintų. Kartą, kai srėbdama sriubą dideliais kąsniais sąžiningai valgiau duoną, babytė paragino daugiau srėbt.
„Auklytė darželyje tai liepė daugiau duonytės valgyt, babyt“.

Su dieduku aviečiaudavom. Savo darže. Rodos, ir kas gi ten tokio ypatingo – raškyti avietes. Bet visad būdavo linksma. Aptardavom ir tai, kokia skani ta aviečių sauja… Kad skaniau ne po vieną, o po dešimt, dvidešimt! Vienas kitam rodėm, kiek daug mums telpa vienu metu. Kvatodavomės pilna burna. Kad gal ir kirmėliukų suvalgėm, ir dėl dar bile ko…

Netoliese čepsėjo ir kriuksėjo amžinai alkani paršeliai. Koks juokingas būdavo jų čepsėjimas! Tada sužinojau, kad čepsi tik paršeliai, o žmonėms – ne valia… Nei prie stalo, nei po juo.

Visur, kur tik eidavau su dieduku, mane lydėjo nuoširdi šypsena. Ir juokas. Gal todėl tas juokas užaugo toks skambus (kartais susigėstu) ir užkrečiantis – ima kas ir pasako – kaip tamsta sveikai juokiesi, moki džiaugtis, ir kitus užkreti…
Gal diedukas išmokė?

Kartą, kai skabiau šiltnamyje agurkus (o gal laisčiau, nepamenu – senelis mokė ir darbuotis…) – atsitiko didelis bum. Susitrenkiau galvą į stiklinio šiltnamio vamzdžius. Kaip verkiau! Atbėgo diedukas – vaikeli, bet ar matei kaip vamzdis sulinko?
Žiūriu, patikėt negaliu. Tikrai sulinkęs! Ašaros kaipmat išdžiūvo… Tik ūgtelėjus pamačiau, kad visi jie ten…

O kartą bitė įgėlė (diedukas mylėjo bites, kadaise ir avilius laikė). Kaip dūdas paleidau!
Vaikeli, sako, bitė už tave gyvenimą atidavė. Dabar ji numirs, o tu – gyvensi. Ir sveika būsi.
Kaip šitaip? Vargšė bitė…

Kai ravėdama braškes radau mažulytį klevo daigelį, taip ryžtingai išskleidusį savo vienintelį lapą, diedukas nusprendė anūkės radinį įamžinti – pasodinti. Sodinom kartu, garbingiausioj ir matomiausioj daržo vietoj. (Įsivaizduojat, kokia buvau svarbi?) Mano klevą! Ir užaugo tas klevas, net mane pralenkė. Diedukas kasmet apgenėdavo jį, tad medis gerokai praaugo ir dviaukštį namą.
(Dar viena, genėjimo būtinybės, pamoka…).

Dabar, kai važiuoju į vaikystės pusę, Klevo dėka jau iš tolo atpažįstu brangaus man namo stogą…
Deja, tas namas dabar priklauso kitiems… Skaudu. Lyg išėjusi vaikystė…

Iki šiol nesuprantu, kaip netrukdydavau diedukui nudirbt visus darbus. Juk ir daržai prie namo, ir laukai netoliese, o dar nuolatinis atsakingas darbas. Bet anūkei visuomet laiko užtekdavo. Galėdavau nuolatos vaikščioti paskui, visko klausinėti ir niekada neišgirsdavau: „Todėl“.

Ir todėl galiu drąsiai save vadinti palaimintąja, nes vienintelė iš visų jo anūkų dieduką turėjau ilgiausiai. Tokių diedukų netekimas yra kažko labai svarbaus, labai šilto ir neįkainojamo praradimas…
Iki šiol beprotiškai jo ilgiuosi, nors metų praėjo daug… (Taip norėčiau jam parodyti savo dukrą. Ačiū Dievui, babytę turiu…)

Vis pagalvoju, kad laiminga vaikystė – didelė Dievo dovana… Kai šypsais ir šypsais. Nusišluostai ašaras ir vėl šypsais.
Kaip ta mergaitė iš nuotraukos.

Matyt, laiminga vaikystė visai ne ta, kai tave apiperka – bet kai su tavimi BŪNA.

Ir niekas šito taip nemoka, kaip seneliai.
Diedukai ir babytės…

Su dideliu ilgesiu, A.Umbrasienė

_____________________________________________
*Atleiskite, kad negaliu tos Nuotraukos Jums parodyti.

Foto iš Efoto.lt –  Kristinos Vaišvilaitės, „Rudens derlius“