Sonata Aleksandravičienė. Didelė šeima: žavesys ar vargas?

Esu paprasta mama, jau devintus metus namie auginanti vaikučius. Besilaukdama ketvirto vaikelio susimąstau, kas yra didelė šeima. Kur slypi jos grožis ir žavesys? Galbūt pasakysit, kad nėra ten jokio žavesio – vien vargas? Galbūt… Ir vis dėlto manau, kad viskas priklauso nuo požiūrio, bibliškai kalbant, nuo tavo akies – jei šviesi tavo akis, visam tavo kūnui šviesu, o jei tamsi… Pastebiu, kad tikintis žmogus nuo netikinčio skiriasi net šioje, šeimos, srityje. Kita vertus, tas pats prašviesėjęs „netikintis“ žmogus, teisingai susivokęs šiame gyvenime, irgi gali branginti gausią šeimą. Nenoriu supriešinti žmonių, bet tiesiog pakalbėkime apie du požiūrius: vieną, kylantį iš tikėjimo, kitą – bedievišką.

Didelė šeima Biblijoje

Jei žvelgsime į pačių pradžių pradžią, pamatysime, kad kurdamas šį pasaulį Dievas palaimino ir sakė plėstis, daugintis – visame, kas gyva, įdėtas savęs atkūrimo mechanizmas. Nuo mažiausio gyvio ar gležno daigelio iki didžiausių gyvūnų ar didingiausio kūrinio – žmogaus – užkoduota gyvybės sėkla, teikianti naują gyvenimą. Ir tai taip natūralu: savo buityje tai matome kasdien – suvalgai obuolį, randi daug sėklyčių, o suvalgęs arbūzą jų rasi dar daugiau. Žmogus yra tobuliausias Dievo kūrinys, todėl ir naujo žmogučio gimimas apvainikuotas meile bei paslaptingu šventumu. Dovydas vienoje psalmėje gieda: Tu mano širdį sukūrei, sutvėrei mane motinos įsčiose. Girsiu tave, kad taip nuostabiai ir baimę keliančiai esu sukurtas. <…>Nė vienas kaulas nebuvo paslėptas nuo Tavęs, kai slaptoje buvau padarytas, kai buvau tveriamas žemės gelmėse (Ps 139, 13-15). Gaila, kad šiandieninėje, seksą propaguojančioje, kultūroje tai suvokiame ne visada – tik apreiškimo ar poezijos pakylėti, pagauti…

Dievas nuo pat pradžių viską sukūrė tvarkingai: įsteigė šeimos instituciją, palaimindamas vyrą ir moterį, ir ten leisdamas gimti, augti, bręsti, mokytis ir perimti vertybes naujai kartai. Žvelgdama į biblinius laikus, matau gausias šeimas bei lakstančius mažus vaikučius. Ir koks skausmas sukausto žmogų, negalintį jų turėti, – kitaip sakant, neturintį ateities. Pradžios knygoje sutinkame Abraomą, turtingą, gerbiamą, išmintingą vyrą, bet labai kenčiantį, nes su žmona Sara neturi palikuonio. (Ir šiandien dėl to kenčia ne viena šeima. Statistika teigia, kad kas 6-ta Lietuvos pora negali susilaukti vaikų, tokia pat padėtis ir kaimyninėje Lenkijoje, kur statistiką pavertus skaičiais rastume net 2 milijonus tokių kenčiančių žmonių.) Tačiau Biblijoje Abraomas vadinamas tikėjimo tėvu – mat į jo beviltišką situaciją įsikiša Viešpats, po 25 metų išbandyto laukimo suteikdamas pažado sūnų Izaoką. Ir pridurdamas: laiminte palaiminsiu tave ir dauginte padauginsiu… Kodėl? Aš žinau, kad jis įsakys savo vaikams po savęs laikytis Viešpaties kelio ir daryti, kas yra teisinga ir teisu (Pr 18, 19).

Gyvenimas tęsiasi: Abraomui gimė Izaokas, Izaokui – Jokūbas, Jokūbui – 12 sūnų. Skaitome, kaip nelengva buvo Jokūbui su „daugiavaike“ šeima: dažnai jau užaugę sūnūs skaudindavo tėvo širdį savo netikusiais poelgiais. Tačiau Dievui nekyla klausimas: kam jie tokie išvis reikalingi? Atvirkščiai, prieš mirtį Jokūbas, įkvėptas Dievo Dvasios, laimina juos visus, pranašiškai žvelgdamas kaip į būsimus patriarchus. O ir gyvenimo kelionė bei joje sutikti sunkumai keičia netikusių sūnų, išdavusių jaunėlį Juozapą į vergystę, širdis. Kantrybė, pasitikėjimas, meilė, leidimas klysti brandina ir moko asmenybes…Tačiau visai kitaip buvo bedieviškose kaimyninėse tautose, kur vaikai išvis nevertinami, juos net aukodavo savo dievams (ar tai neprimena šiandieninių abortų?). O jei dar gimdavo mergaitės, tai išvis būdavo negaila atimti gyvybės (ir dabar panašiai mąsto kai kurios tautos)…

Tokia skaudi realybė tęsėsi ilgai. Vaikai gimdavo ir dažnai neišgyvendavo, mirdavo dėl ligų, blogų gyvenimo sąlygų ar tėvų abejingumo. Jei šiandien žvelgsime žmogaus, turinčio „tamsią“ akį, žvilgsniu, auginti vaikus – tai tikras vargas ir nesusipratimas. Ir iš dalies galime sutikti: juk kur daug vaikų, ten daug triukšmo ir vargo. Kai mano pačios akys apsiblausia iš nuovargio, kartais nepritekliaus ar ligų, o gal net dėl vaikų nepaklusnumo, tuomet rankos ima svirti, žvilgsnis nukrypsta į pilką šią žemę bei jos bėdas ir viskas ima rodytis beprasmiška. O jei dar aplinkiniai pakursto nesantaikos ugnelę ar priekaištauja: „Kam tu gimdai tuos vaikus?“ Gimdau, nes suvokiu to vertę ir prasmę. Ir tai ne mano nuopelnas. Galbūt nejučiomis šios mano nuostatos susiformavo tikėjimo kelyje… Mat Dievas viską mato kitaip. Štai ką Biblija sako apie gausią šeimą:

Viešpaties dovana yra vaikai, įsčių vaisius – Jo atlyginimas. Kaip strėlės karžygio rankoje, taip jaunystės sūnūs. Palaimintas žmogus, turintis jų pilną strėlinę! Jie nebus sugėdinti, bet kalbės vartuose su priešu (Ps 127, 3-5).

Tu valgysi iš savo rankų darbo, būsi laimingas, tau gerai seksis. Tavo žmona bus kaip vaisingas vynmedis tavo namuose, tavo vaikai sėdės aplink stalą kaip alyvų atžalos. Štai kaip palaimintas bus žmogus, kuris bijo Viešpaties! (Ps 128, 2-4)

Didelės šeimos realybė

Auginu tris berniukus ir visi jie atėjo į šį pasaulį visų pirma pasibeldę į širdies duris – gimus pirmam labai užsinorėjau antrojo, gimus antram – Dievas prakalbo apie trečiąjį. O ir ketvirtasis buvo svajotas. Šiandien aiškiai suvokiu, kad neužtenka vien pagimdyti vaiką – jį reikia dar ir užauginti, o užauginti norisi ne bet kokį – protingą, išsilavinusį, dievobaimingą. Čia tėveliams krenta nemaža atsakomybė, nes kur kas lengviau skirti dėmesio vienam vaikui ir sunkiau – kai aplink laksto mažieji ir trukdo „lavinti“ vyresnėlį. Be to, kur dar pinigai, tokie būtini norint vaikui suteikti muzikinį, sportinį ar meninį išsilavinimą? Ir vis dėlto suprantu, kad yra laikas sėti ir laikas pjauti. Jėzus sako, kad jei kviečio grūdas nekris į žemę, pasiliks vienas. Taip ir mes: didelė šeima – tai iššūkis mūsų kūnui, finansams, net ramybei, bet kitaip vaisius nebręsta. Tik ištvėręs sunkumus žmogus subręsta ir brandina širdies vaisius amžinybei.

Galbūt sunku kalbėti apie didelės šeimos grožį, nes ten daug triukšmo, nesusipratimų, įvairių emocijų, bet juk yra joje ir gražių dalykų. Vaikai mokosi dalintis, užjausti, mylėti, o tėvai įgyja kantrybės, gyvenimiškos išminties. Dažnai jaunuolis ar mergina svajodami apie šeimą nesuvokia, kas laukia už santuokos slenksčio. Psichologai teigia, kad net vestuvės yra tam tikras stresas – mat laukia daug naujų, nežinomų dalykų bei atsakomybių. Manau, viena iš jų – gimsiantys vaikai, jų auginimas, bemiegės naktys, ligos, zirzimas, nepaklusnumas, nežinojimas, kaip spręsti vieną ar kitą situaciją, iš kur gauti pinigų ir dar… visiems būti laimingiems kiekvieną dieną, nes tai propaguoja šiandieninė žiniasklaida ir reklama.

Reikia tiek dvasinių, tiek materialių turtų: būsto, didesnio automobilio, daugiau maisto, drabužių, žaislų, įvairių lavinamųjų būrelių, kelionių – žodžiu, visko labai daug reikia. O kur dar mūsų pačių poreikiai – mokytis, nueiti į teatrą, aplankyti draugą ar tėvus, pirkti dovanas per gimtadienius ir Kalėdas, sportuoti ar lankyti baseiną, keliauti?.. Štai tuomet ir tenka apsispręsti, ko iš tiesų aš noriu gyvenime. Ir tai ne taip paprasta, kai gyveni vartotojiškoje visuomenėje. Dievas mūsų nesmerkia, tik parodo, kas iš tiesų vertinga. Kiekvieno likimas kitoks, ir kiekviena šeima pati nusprendžia, kiek jai auginti vaikų. Vieniems didelė šeima – tai du vaikučiai, kitiems trys ar keturi, o dar kitiems gal dešimt. Gerbiu kiekvieną pasirinkimą. Ir vėl suprantu, kad didelei šeimai išlaikyti reikalingas didelis tikėjimas. Todėl taip svarbu visko nematuoti vien materialia išraiška, nes gyvybė, anot Jėzaus, daug vertingesnė už maistą ar drabužį. Ir čia mums vėl gali padėti „šviesi“ akis, arba tikėjimo žvilgsnis, apie kurį kalbėjo Viešpats Jėzus.

Kartą teko skaityti knygą apie Martyno Liuterio žmoną Kotryną fon Borą. Pasirodo, ir Martynas Liuteris, protestantizmo pradininkas, turėjo „daugiavaikę“ šeimą – augino šešis vaikus (tai buvo įprasta to meto visuomenėje). Pamenu, kaip nustebau, kad tokį svarbų apreiškimą – teisusis gyvens tikėjimu – Liuteris taikydavo ne tik spręsdamas tikėjimo klausimus, bet ir savo kasdienybėje, kai šeima neturėdavo pinigų ir reikdavo išmaitinti ne tik savo vaikučius, bet ir priglaustus neturtingus artimuosius. Vaikų auginimą lydi kasdienė rutina ir reikia nemažai pastangų, kad tikėjimo reikalai nepašlytų. Tad ar susirūpinę mąstydami, kaip išmaitinsime, aprengsime, išauklėsime, išlavinsime savo atžalas, ar kartu su jais tiesiog ilsėdamiesi, atostogaudami, nepamirškime, kad teisusis gyvens tikėjimu (Hbr 10, 38).

Kita vertus, ar tik sunkumai lydi didelę šeimą? Nemanau. Juk malonu, kai grįžti namo, o tave džiaugsmingai pasitinka maži pipiriukai, kai matai, kaip jie draugauja, žaidžia ar keičiasi tavo meilėje. Juk smagu, kai namie gyvenimas „verda“ ir vis atrandami nauji pasauliai kartu skaitant knygas, žiūrint filmus ar einant į spektaklius. Kaip dažnai kartu su vaikais prisimeni matematiką, istoriją ar lietuvių kalbos taisykles, o kur dar naujosios technologijos, kurias dažnai vaikai suvokia greičiau nei mes. Ir visa tai neleidžia mums paprasčiausiai apkerpėti, nes keliami nauji klausimai, ieškoma naujų atsakymų… O kur dar santykiai su seneliais, kurių pagalba tokia reikalinga, bei žaismingi gimtadienių šventimai, kasmet vis kitokie. O ir ištikus nelaimei saugiau, kai jauti ne vieną petį šalia. Kaip gerai, kai mirus artimam žmogui į pagalbą atskuba broliai ir seserys – tuomet ir skausmą išgyventi lengviau. O kur dar vakarinė malda ir Biblijos skaitymas bei aptarimas – taip, lyg būtum maža, nematoma, bet svarbi bendruomenė, kurią visą gyvenimą prisimins jau užaugę vaikai.

Didelė šeima visuomenėje

Ieškodama internete, kas rašoma apie didelę šeimą, nustebau, kad didelės šeimos įvaizdis vartojamas apibūdinant šaunią partijų ar miestelio veiklą (pvz., straipsnio antraštė pavadinta „Sąskrydyje – didelė ir vieninga šeima“), neretai pasitaiko net reklamose (pvz., Didelė šeima teikia daugiau džiaugsmo! Naujos T serijos OBO paskirstymo dėžutės – čia reklamuojamos dėžutės!!!). Įdomu, kad už šių teiginių gali jausti teigiamą konotaciją – suprask: kaip gerai būti didelės šeimos dalimi. Kadaise turbūt buvo suvokta, kad didelė šeima – tai palaiminimas. Bet ar taip mąstoma šiandien apie iš tiesų didelę šeimą? Pažvelgus į šiuolaikinę visuomenę matai, kad, deja, bet vertybės keičiasi. Pati šeima praranda autoritetą, vaikai vis dažniau gimsta tarp nesusituokusių ir greitai išyrančių porų. O darnios, norinčios gimdyti ir auginti daugiau vaikų šeimos kažkodėl tampa įtartinos, net vadinamos asocialiomis.

Pastaruosius dešimt metų Lietuvos visuomenėje sklandė nuostatos, niekinančios daugiavaikes šeimas. Taip jaučiasi ne viena moteris, besilaukianti trečio ar ketvirto vaikelio ir kelianti šį klausimą viešoje internetinėje erdvėje. 2007 metais viena mama rašė: Laukiuosi trečio vaikelio. Esame normalūs, sveiki, neasocialūs, mylintys tėvai. Ačiū Dievui, aš tiesiogiai nesusidūriau su požiūriu, kad daugiavaikė šeima – tai „bomžai“ , gyvenantys iš pašalpų, landynėje, kad tokia šeima būtinai turi reikalų su socialiniais darbuotojais ir pan. Arba kad daugiau vaikų turi tik milijonieriai. Bet manau, kad tokia nuomone vadovaujasi daugelis žmonių Lietuvoje. O ką jūs manote? ¹
Žmogus, norintis turėti daugiau vaikų, jaučiasi nesaugus, nes į jį kreivai žiūrima. Tuo metu pati auginau tik du vaikučius ir teko tik girdėti, kad daugiavaikės šeimos prilyginamos asocialioms šeimoms. Tačiau karštos diskusijos laikraščiuose ar žurnaluose išduoda, kad visuomenės požiūris „tamsus“, nes viskas vertinama per materializmo prizmę: turi pinigų – gimdyk, neturi, bet gimdai – vadinasi, esi pasigailėjimo vertas elgeta, ištiesta ranka „apvagiantis“ visuomenę. Tokias žmogaus orumą žeidžiančias nuostatas teko girdėti ne iš vienos daugiau vaikų auginančios šeimos: „Prisiperėjo“…

Štai viename žurnalo „Prizmė“ interviu 2000 metais rašoma: Ir ypač grėsmingas pasaulio teigimas, kad didelė šeima, daug vaikų turinti šeima ne tik keista ar nepatogi, bet, maža to, ydinga. Dideles šeimas kuria labai menko intelekto žmonės, tai žmonės, artimiausi gyvuliui, jie nemoka naudotis kontraceptinėmis priemonėmis arba, dar blogiau, jie socialiai ydingi, gimdo vaikus vien tam, kad gautų valstybės pašalpą.²  Net pati Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė 2008 metais imasi iniciatyvos griauti šį mitą visuomenėje, teigdama, kad daugiavaikės šeimos Lietuvoje neturi būti tapatinamos su asocialiomis, nes net statistika rodo, kad sąlyginai už skurdo ribos esančių daugiavaikių šeimų nėra daug.³  Anot Lietuvos gausių šeimų asociacijos vadovės Angelės Kostogrizienės, labiausiai mūsų šalyje trūksta normalaus, teigiamo visuomenės požiūrio į dideles šeimas.

Visuomenė neskuba branginti jaunos didelės šeimos – tai jos finansinės problemos, tai jos sunkumai; prisigimdė, tegul pati ir sprendžia. Dažnai tokią šeimą visuomenė įvertina tik senatvėje – kai tėvams 60-80 metų. Tuomet Motinos dienos proga dalinami apdovanojimai ir medaliai, kad užauginta daugiau nei septyni vaikai ir visi jie dori, nenuėjo klystkeliais. Džiugu, kad bent tada atsigręžiama į tėvus… Bet ar dėl to gimdomi vaikai? Juk ne.

Teko skaityti straipsnį apie moterį, kurią už devynis užaugintus vaikus apdovanojo prezidentė. Moteris pasakoja: „Mūsų laikais vaikus augino vaikai. Pasakai, kad prižiūrėtų vieni kitus, uždarai ir išeini dirbti, nes kitaip ir būti negalėjo“. Šeima gyveno vieno kambario bute, tad vaikus tekdavo po keturis į lovą suguldyti. „O ką, ar neužaugo?“, – retoriškai teiraujasi A. O. Bagdanavičienė. ⁴

Paradoksalu, bet šiandien tokią šeimą, kuri keturis vaikus guldo į vieną lovą, tikrai pavadintų asocialia. Tai kaip iš tiesų yra su didele šeima? Ar visuomenės nuomonė visuomet teisinga ir pagrįsta? O galbūt mūsų visuomenė serga? Jėzus sako: Jei tavo akis pikta, visas tavo kūnas bus tamsus.<…> kokia baisi toji tamsa! (Mt 6, 23).

Visuomenėje, kurioje trūksta dieviškų vertybių (kad ir meilės silpniausiam jos nariui – vaikui), vyrauja pragmatizmas, daiktiškumas, egoizmas. Tampa natūralu, kad puoselėjantys krikščioniškas vertybes susilaukia „kitokio“, atmestino žmogaus įvaizdžio. Kitaip tiki – esi įtartinas, turi daugiau vaikų – esi asocialus, myli savo tėvynę – esi nenuoširdus, aukojiesi dėl kitų – esi keistas… Gal todėl skaitant Loretos Glebavičiūtės liūdnas, visuomenės ligas diagnozuojančias, mintis, nesinori piktintis: Daugiavaikiai vertinami kaip skurdžiai, asocialūs, nors, kaip parodė atliktas tyrimas, vos kas dešimta daugiavaikė šeima Lietuvoje asociali. Dažnai daugiavaikė mama vertinama kaip prietranka – „ne moteris, o didelė gimda be smegenų“. Kam protingai moteriai keturi vaikai, jei ir vieną dabar sunku išlaikyti? <…> Mūsų visuomenėje didesnė vertybė yra materializmas, o ne žmogus. <…> Kai vienintelis valstybės tikslas yra ekonominė gerovė, apskritai keista, kad žmonės gimdo vaikus. Mes sukūrėme visuomenę, alergišką vaikams. Mums įdiegta, kad turime siekti materialios gerovės, išsilavinimo – be to žmogus yra niekalas. Milijardai ES lėšų skiriama gatvėms, tiltams, pastatams, tualetams – o vaikų darželiai tarsi karo nuniokotos zonos šalia tviskančių bankų. ⁵ Tai vienos iš visuomenės ligų simptomai. Bet ką daryti? Juk neužtenka tik ligą nustatyti, reikia ją dar ir gydyti… Manau, geriausiai bedievystės sukeltas dvasines ligas gydo Biblija ir tikėjimas Dievu.

***

Šiandien iš aplinkinių vis daugiau girdžiu teigiamų didelės šeimos vertinimų. Vieni žmonės žavisi, kiti patys ryžtasi eiti tuo keliu, treti nesiryžta dėl vienokių ar kitokių priežasčių – vieniems tai karjera, materialios gerovės kūrimas ar paprasčiausias nenoras aukotis, kitiems – skausmingas negalėjimas susilaukti daugiau vaikų ar kitokios sveikatos problemos. Kiek šeimų, tiek likimų ar net skirtingų pašaukimų; kiek žmonių, tiek nuomonių. Kai viena inteligentė moteris, pamačiusi, kad laukiuosi ketvirto vaikelio, šiltai ištarė: „Na jūs ir drąsūs!“, nutylėjau, bet taip norėjosi pasakyti: „Mano drąsa kyla iš tikėjimo…“

Nemeluosiu, kai vyras sužinojo šią naujieną, sutriko. Dėl ko? Ogi kaip ir visi – juk reikės daugiau pinigų. Šiandien jis vaikelio labai laukia. Ar uždirbame daugiau pinigų? Ne. Tik nugalėjo vertybės. Tikrai neraginu sekti mano pavyzdžiu. Kviečiu vienos katalikės motinos, prieškario laikais pagimdžiusios 14, o užauginusios net 17 dorų, išsilavinusių vaikų, žodžiais: „EIK SU KRISTUM, KAD NEPAKLYSTUM“. Tik Jis žino, kas tau geriausia.

____________________________________________

¹ http://forumas.draugas.lt/messageview.cfm?catid=79&threadid=5220&title=daugiavaike-seima-santykiai-seimoje-bendravimas-seima

² Lietuva stokoja Krikščioniškos socialinės šeimos analizės. Interviu su Pauliumi Subačiu. – Prizmė. 2000. Nr. 4.

³ Gausių šeimų asocialumo mastai – mitas. 2008-03-04 Alfa.lt

⁴ Gintarė Martinaitienė. Apdovanojimas už gausią šeimą – iš prezidentės rankų. 2010-04-29. – Draugas, http://www.drg.lt/

⁵ http://www.ieva.lt/naujiena/1321/gandrai-skrenda-pro-sali-tureti-ar-netureti-vaiku

Nuotr. A. Šumskytės

www.btz.lt