Vaikystę keičiančios pagundos

Tikriausiai savo pasisakymu būsiu panaši į senamadišką tetulę, tačiau mane tikrai pribloškė vienas paskutinių – kaip dabar įprasta vadinti – jaunųjų žvaigždučių pasirodymas. Kai išgirdau, apie ką jie dainuoja: „Pagunda… šiąnakt gundai.. nenoriu grįžti namo, ir žinai kodėl…“ – kažkaip panašiai – buvau tikrai priblokšta. (Tokie tekstai per TV šiaip jau nestebina – šiuo atveju mane nustebino dainavusiųjų amžius).

Na, kažkas kažkada pasakojo, kad Vokietijoje jaunimas mylisi klubų prieangiuose, o neseniai kažkas panašaus įvyko ant vieno universiteto stogo (apie tai pastebėjau tik antraštę, „reportažo“ neskaičiau, nes visai nesinorėjo po tą stogą žvalgytis).

 Atsiprašau, žinoma, kad šiuos du įvykius sudėliojau vieną šalia kito, tačiau negaliu nematyti, kad „didžioji“ scena reikalauja aukos. Nekaltybės. Nuogybės. Nebūtinai kūno – pirmiausia sielos. Paskui, palaipsniui, ateis ir visa kita.

 Pamenu, kaip su drauge ir dviem vaikais iš globos namų žingsniavome į Litexpo parodų rūmus. Nepamenu, kaip tiksliai vadinosi paroda, bet buvo skirta vaikams. Pasižvalgėme po knygas, pasižiūrėjome vieną kitą vaikų pasirodymą, o paskui lyg tyčia, lyg netyčia įsmukome į salę, kur vaikai demonstravo madas. Aišku, tikėjomės pamatyti kažką linksmo, žaismingo. Juk vaikų pasaulis…

Naivuolės.

 Pamatėme aukštas ir lieknas, jaunutes paaugles su… apnuogintom krūtinėm (permatomais drabužėliais). Nebežinojome kur dėtis, dūmėm iš ten kuo greičiau. Juk atsivedėm du mažus berniokus. Kokį jie įspūdį iš ten išsinešė – vienas Dievas žino. Bet pasijutau taip, lyg gaučiau šlapiu skuduru per veidą. Tikėdamasi kažko gražaus, skaidraus ir žaismingo, gavau tai, ką galima būtų pavadinti panieka ir spjūviu tyrai vaikystei.

 Neabejoju, kad tokių madų kūrėjai ir puoselėtojai kažkaip pasiteisintų, galbūt pamoralizuotų ir mane.

 O man gaila vaikų. Vaikų, kuriuos stengiamasi užauginti kuo greičiau. Vaikų, kuriems bandoma įteigti, kad vaikystė – tai maždaug iki šešerių… Vaikų – ypač mergaičių, tėvų palydimų į kažkokias muzikos mokyklas, kurias veda… nuogybių nevengiančios demonstruoti dainininkės. O paskui, žiūrėk, kokia nors mama pastebi, kaip jos dešimtmetė gėdijasi žaisti su lėlėmis (nors šito nori). Nes kažkas jai įteigė, jog ji jau didelė, jau turėtų domėtis tuo, kaip sugundyti draugus ilgalaikei arba trumpalaikei draugystei (suprask, yra gundymo „menas“, kurio reikia mokytis).

 „Šeima – tai atgyvena“ – pasigirdo vienas pirmųjų balsų, parodžiusių liūdną perspektyvą. Ironiškai galima pridurti – skyrybų išties mažės, nes mažės ir santuokų.

O kam jos reikalingos, jei aplink… vien pagundos… Nuo vienuolikos, keturiolikos ir šešiolikos…

 „Laiminga diena“ ir aukšta vieta vaikų Eurovizijoje kaip mirksnis. Tiesa, labai gražus. Nors Euro scena parodė, kad ne vienoje šalyje vaikams brukamos suaugėlių dainos, lyg vaikai jau neturėtų savo pasaulio (dėdėms ir tetoms reik juk savo verslą prastumti – kad ir vaikų sąskaita). Gerai, kad nors tarp nugalėtojų patenka tikros vaikystės atspindžiai.

 Vis tik gaila, kad vaikiškos, laimingos dienos baigiasi taip greit… Nes žmonėms, suprask, verslas „dega“.

 Populiarėjant vaikystės drugeliai stumiami į didžiosios scenos šviesas, kur sudeginama nekaltybė ir vaikiškas, tyras juokas. Jį pakeičia gundantis.

Suprask – jaunystės.

A.Umbrasienė

http://aurelija-tyloje.blogspot.com/

Foto iš asmeninių archyvų/str publikuojamas www.bernardinai.lt