Margaret Brouillette. Mylėkime vienas kitą… ir namuose

Biblinį paraginimą mylėti vieniems kitus praktikuokime savo šeimose.

Sekmadienio rytai mūsų namuose tiesiog beprotiški. Dažnai man pavyksta rasti tik penkis batukus, o reikia apauti šešias mažas pėdutes. Kažkas prilaistė vonioje vandens ir visiems reikia labai pasistengti į tą balą neįlipti.

Mano plaukai sako griežtą „NE“ bet kokioms pastangos juos išdžiovinti ar ištiesinti garbanas. Aprengti ir suruošti vaikai susivokia, kad jiems dar būtina užsukti į tualetą, kai reikia eiti pro duris ir bėgti pas tėtį, kuris jau lūkuriuoja automobilyje.

Vėliau mūsų laukia jaukus pasisėdėjimas su draugais. Vieną sekmadienį, laukdama svečių, įdėjau į orkaitę kepsnius ir tiesiog pamiršau nustatyti laiką… Tą kartą mums teko kramsnoti sumuštinius. Kitą savaitgalį, tam, kad įsitikinčiau, ar tikrai nustačiau laikmatį, viską patikrinau du ar tris kartus. Pjeras taip pat patikrino. Orkaitė veikė puikiai, tačiau… kepsnius pamiršome pakepti – jie liko ant lentynos. Tą kartą su svečiais vaišinomės pupelėmis.

Ir kam gi taip vargintis? Kodėl sekmadienį tiesiog nepasiimti laisvadienio, kaip tai daro aplinkiniai? Todėl, kad mes mylime bažnyčią. Mums patinka bažnyčioje šlovinti Dievą, patinka klausyti pamokslų, patinka bendrauti su Dievo žmonėmis.

Bendravimas – tai unikali, gyvenimą keičianti jėga, veikianti Kristaus kūne. Apaštalas Paulius krikščionis vadina vieno kūno nariais, pašauktais tarnauti vienas kitam, skatinti vienas kitą, būti atsidavusius vieni kitiems, gerbti vienas kitą, drąsinti vieniems kitus, padėti nešti vienas kito naštas. Ir tie draugiški sekmadieniniai pasisėdėjimai po karštligiškos savaitės suteikia tikrą atgaivą.

Pjeras ir aš esame tvirtai apsisprendę skirti laiko bendravimui su bažnyčią lankančiais žmonėmis, nes draugystė neatsiranda tiesiog iš nieko. Tam reikia skirti laiko, duoti ir priimti, nes tik tokiu būdu Dievas gali keisti mus ir mūsų gyvenimą.

Tačiau pastebėjau vieną paprastą, bet keistą dalyką: kartais labai susirūpinusi bendravimu su Dievo žmonėmis, aš nepastebiu vieno iš narių, kuris dažniausiai būna šalia manęs. Nepastebiu savo vyro, kuris parneša iš parduotuvės kumpio ir išneša šiukšles. Juk jis taip pat yra mano brolis Kristuje. Būdami krikščionys mes turime padėti vieni kitiems gyventi dvasinį gyvenimą. Tai reiškia, jog mes su vyru turime prižiūrėti vienas kitą, skatindami mylėti ir daryti gerus darbus (Hbr 10, 24). Gyvenant santuokoje, Dievas suartina du žmones tam, kad jie galėtų įgyvendinti tuos vienas kitam skirtus Pauliaus išvardytus paliepimus.

Mes visi esame skirtingi

Viena iš priežasčių, dėl kurios gyvenimas bažnyčioje tampa šeimyniškas (nors tam prireikia nemažai pastangų) ir efektyvus, tai mūsų, kaip bažnyčios narių, skirtingumas. Bažnyčią lanko įvairūs žmonės: čia sutinku ir besimokančią penkių vaikų mamą, vienišų ar skyrybas išgyvenančių žmonių, ambicingų verslininkų, akių vienas nuo kito negalinčių atitraukti paauglių porelių.

Tarp šių žmonių matau ir savo vyrą. Kaip ir kiti Kristaus kūno nariai, mes su Pjeru taip pat esame skirtingi. Dievas surenka į bendruomenę skirtingus narius, kad jie galėtų skirtingai patarnauti, kaip ir du skirtingi žmonės sujungiami į vieną kūną santuokoje, kad savo skirtumais papildytų vienas kitą.

Tomis dienomis, kai aš nesidžiaugiu savo vyro struktūriniu (nesakau „monotonišku“) požiūriu į gyvenimą, Biblija man primena, jog draugystė ir bendravimas prasideda, kai priimi kitą žmogų tokį, koks jis yra. Pjeras nėra toks kaip aš, ir tai yra gerai. O kai dėl mūsų savanaudiškos prigimties mums pasidaro sunku gyventi su kitu žmogumi, atsakymą galime rasti Laiške efeziečiams: Su visu nuolankumu bei romumu, su ištverme pakęsdami vienas kitą meilėje, siekite išsaugoti Dvasios vienybę taikos ryšiais (Ef 4, 2-3).

Su ištverme pakęsdami – reiškia, jog tiek tu, tiek kitas žmogus turi stengtis priimti vienas kito skirtumus, priimti vienas kitą. Taigi, aš stengiuosi pripažinti, jog Pjero gyvenimo stilius, paremtas punktualumu ir sugebėjimu vienu metu skirti dėmesį tik vienam dalykui, yra tarsi balansas mano „gimnastiškiems“ apsisukimams ir „salto“ skirtingų užsiėmimų metu ar bendraujant su daugybe draugų ir pažįstamų. Šis skirtingumas yra mūsų stiprybė.

Kai atsitraukti nėra kur

Bendrauti su broliais ir sesėmis bažnyčioje nėra sudėtinga, nes aš galiu kontroliuoti tų santykių intensyvumą. Jei tam tikru momentu bendravimas tampa per daug sudėtingas ar pernelyg asmeniškas, galime truputėlį atsitraukti. Bet bendraujant šeimoje, nesvarbu, ar sekasi lengviau, ar sudėtingiau, atsitraukti nėra kur – reikia išspręsti visus iškilusius sunkumus. Laiško romiečiams 12 skyriuje skaitome: Švelniai mylėkite vienas kitą broliška meile (Rom 12, 10). Tai esminė pasižadėjimo sąlyga, o aš juk esu pasižadėjusi Pjerui.

Būdama namuose, aš noriu savo broliui Kristuje atskleisti savo atsidavimą, ištikimą meilę ir intymumą. Mes pažįstame vienas kitą kaip niekas kitas, o tai reiškia, jog turime įrankius praturtinti arba sunaikinti vienas kito gyvenimą.

Laiške tesalonikiečiams apaštalas Paulius rašo: Todėl guoskite ir statydinkite vieni kitus (1 Tes 5, 11). Jeigu Pjeras pradeda abejoti sugebėjimais būti mūsų šeimos vedliu, tik aš galiu jį sustiprinti ir jam padėti. Kai problemos darbe ar kitos aplinkybės susilpnina jo pasitikėjimą savimi, aš galiu padėti jam nešti tą naštą. O kai daugybė užsiėmimų ir įsipareigojimų baigia „praryti“ mane, Pjeras yra tas žmogus, kuris žino mano galimybes ir gali padėti man tinkamai sudėlioti prioritetus ir pasirinkti.

Paliepimą gerbti vienas kitą mes stengiamės vykdyti atsižvelgdami į konkrečius vienas kito pomėgius, pasidžiaugdami kitų akivaizdoje, koks ypatingas yra mūsų sutuoktinis. Kartą išgirdau, kaip Pjeras savo draugams pasakojo, jog aš turiu ypatingų sugebėjimų bendrauti su žmonėmis, mat aš leidžiu jiems jaustis svarbia grupės dalimi. Man tai buvo didžiulis padrąsinimas. Negaliu paaiškinti kodėl, tačiau tokie žodžiai, išgirsti iš žmogaus, kuris žino ne tik stipriąsias mano puses, bet ir silpnybes, man buvo labai reikšmingi.

Dvi pusės

Bendravimo, draugystės grožis slypi tame, jog tai – abipusis veiksmas. Krikščionys dalijasi tarpusavyje Dievo suteiktomis dovanomis. Santuoka taip pat yra abipusis susitarimas.

Kai bažnyčią lankantys žmonės mato save tik kaip „davėjus“ ir nebesugeba priimti jiems teikiamos pagalbos ar padrąsinimo iš kitų krikščionių, santykiai bendruomenėje tampa komplikuoti. Lygiai kaip ir priešingu atveju, kai žmonės tampa tik „gavėjais“, t. y. priimančiais viską, kas bažnyčioje duodama, bet visiškai nesirūpina patarnauti kitiems, mylėti šalia esančius. 

Kai santuokoje stengiamasi iš sutuoktinio „išspausti viską, kas tik įmanoma“, tai vadinama išnaudojimu. Tačiau lygiai taip pat yra žalinga, nors tai vyksta ir subtiliau, kai bendraujant „davėju“ yra tik vienas iš sutuoktinių.

Mokausi priimti tai, ką man suteikia Pjeras. Kai su draugėmis kalbu apie kieno nors asmeninį gyvenimą, galiu tikėtis išgirsti savo vyro, kuris per dieną ištaria vos kelis žodžius, priekaištą: „Tai buvo liežuvavimas“. Skaudu, bet aš dėkoju Pjerui, nes šio sudrausminimo tikrai reikėjo. Mes su Pjeru esame skirtingi, tačiau ir artimi, todėl bendraudami tarpusavyje abu mokomės ir duoti, ir imti.

Paulius, Laiške efeziečiams mokydamas sutuoktinius paklusti vienas kitam, tikrai turėjo gilesnį supratimą apie abipusį tarnavimą – tai tarsi plauti vienas kitam kojas. Kai mano sutuoktinis nenorės ar negalės „nuplauti man kojų“, pamynusi savo principus, aš galiu padaryti ką nors ypatingo savo brangiam žmogui. 

Vieną dieną, man įnirtingai dirbant kompiuteriu, mano trys vaikai, tai vienas, tai kitas, vis ateidavo prašyti mano pagalbos. Supykusi pradėjau šaukti. Tada situaciją į savo rankas perėmė Pjeras. Kai, baigusi savo darbus, užlipau laiptais į viršų, tikėdamasi ten aptikti didžiulę netvarką ir sąmyšį, išvydau man paruoštą vonią ir puodelį arbatos. Šioje situacijoje vyras „nuplovė man kojas“, nors aš to visai nenusipelniau…

Evangelijos pagal Joną 13 skyriuje (Jn 13, 34) randame Jėzaus įsakymą mylėti vienas kitą. Jis žinojo, kad tikri santykiai naujame Kristaus kūne tarp tikinčiųjų priklauso nuo abipusės meilės ir rūpesčio. Lygiai taip Dievas sukūrė ir santuoką – kad mylėtume vienas kitą, nors esame labai skirtingi, ir abu rūpintumėmės tarpusavio santykiais.

Todėl mes su Pjeru ir toliau stengiamės palaikyti gerus santykius su bažnyčios žmonėmis (nesvarbu, kad kartais pasitaiko ir nesėkmingų dienų, kai neiškepa kepsniai ar sunku susitvarkyti su plaukais), bet investuosime ir į savo šeimos ryšius. Taip mes augame ir ugdome vienas kitą. O šiam tikslui tinka ir sekmadienio popietės, ir visos kitos dienos.

Vertimas iš  www.kyria.com
vertė Jurgita Ratautienė

Straipsnis ir foto iš www.btz.lt