Velykų vakaras
Atėjusi į mamų klubo šventinį vakarą, vos amo negavau! Tikriausiai tokio stalo gražumo dar nebuvau mačiusi! Mama Jurga pasidarbavo iš peties – tikra ta žodžio prasme sukūrė šventinę nuotaiką ir priminė, kad Velykos jau visai ne už kalnų, nors iki tol atrodė, kad dar daug laiko ir spėsiu viską pasiruošti.
Sugužėjusios mamytės spinduliavo pagaliau atėjusiu pavasariu, visos buvo linksmos, daug šypsojosi. Ir tik vėliau visų veidai surimtėjo: kadangi šv. Velykos susijusios su Jėzaus Kristaus prisikėlimu, ne veltui prakalbome apie šiek tiek niūrius dalykus – mirtį, amžiną gyvenimą. Dalinomės mintimis, kaip įsivaizduojame mirtį, kas už jos slypi, gal amžinas gyvenimas, o gal nebūtis?.. Galiausiai visų veidus praskaidrino vienos mamytės anekdotas kaip tik į tą temą, kurio moralas, mano nuomone – reikia gyventi šia diena ir mirtis nebebus baisi :)
Po skanių vaišių ir arbatėlės visos puolėme darytis sau šventinių žvakių iš bičių vaško plokščių. Mama Jūratė pamokino visos darymo eigos. Labai nesudėtinga ir kiek daug džiaugsmo! Tiesiog plokšę susipjaustai tokio pločio, kokio aukščio norėtum, kad būtų žvakė. Tuomet ant krašto dedi tam specialų knatą arba paprastą lininį storą siūlą, ir pradedi plokštę vynioti. Galima sujungti keletą plokščių, tuomet žvakė bus storesnė, kuri degant labai gražiai atrodo. Apie gaminimo procesą bei kitokių formų žvakių darymo schemų galima rasti ir internete.
Su apsalusiom širdim nuo tokio skanaus medaus kvapo, visos išsiskirstėm besišypsančios.. na, tokios, kokios ir atėjome :)
Inga
Tiesa, dar norėjau pasakyti, kad asmeniškai mano veidą labiausiai praskaidrino Rosanos liudijimas apie tai, kaip atrasdama Kristų ji surado tikrą meilę, nuodėmių atleidimą, ramybę…
Klausydama šio pasakojimo, o ir kitų – dar trapaus tikėjimo Juo liudijimų – prisipažinsiu, vos neverkiau. Mane labai jaudina tyras, nuoširdus tikėjimas Kristumi, net jei jis dar labai gležnas, kaip pirmieji oliziukuose auginami žolės daigeliai… Jaudina, nes Jėzus yra realus, realesnis už patį orą ir dieną, kurią išvystame rytais atsimerkę… Jaudina, nes Kristus labai, labai kentėjo už mūsų nuodėmes, kad mes, MES turėtume gyvenimo apsčiai… Pirmiausia – savo širdyse… Ir kad nepražūtume, nebūtume atskirti nuo Viešpaties amžiams po savo mirties, išėjimo anapilin.
Labai gražios nuotraukos, Inga. Ačiū tau :)
Visoms gražių Velykų! :)