Ko Viešpaties motina Marija moko mane, kaip mamą (I)
P.S. Kai kurios mintys jau buvo spausdintos ir mamuklubas.lt, tačiau dabar pateiksiu iš esmės atnaujintą ir stipriai papildytą straipsnių seriją. Gero skaitymo!
I
Mąstydama apie motinystę naujai atradau mūsų Viešpaties motinos Marijos paveikslą. Net nustebau, atradusi daugybę paralelių tarp jos ir savo – tegu dar gležnos – bet jau motiniškos patirties.
Neabejoju, jog stebuklinga Marijos motinystė – tai tarsi garbės vainikas visoms motinoms: mūsų Gelbėtojas į šią žemę nenužengė ugninga karieta lydimas cherubimų ir angelų, bet įėjo į mūsų tarpą per moters įsčias. Visos Kūrinijos Viešpats visiškai atsidavė žemiškos motinos (o ir tėvo) meilei bei globai. Manau, kad būtent toks Dievo pasirinkimas neabejotinai pagerbė bei paliudijo moters, kaip motinos, pašaukimo kilnumą, prasmingumą, išskirtinumą, grožį… O ir šventumą.
Tapimas „kažkuo daugiau“
Šiandien niekas nedrįsta abejoti, kad Marija buvo nuostabi Viešpaties tarnaitė. Tačiau kuo pasireiškė jos tarnystė? Motinyste. Pamaldžia, dievota motinyste. Įdomu tai, kad net užauginusi Jėzų Marija netapo nei kurios nors bendruomenės vyresniąja (keletą tokių moterų diakonių apaštalas Paulius mini savo laiškuose), nei pranaše (tuometiniam Izraeliui buvo pažįstama tokia moters tarnystė – pavyzdžiui, pranašė Ona – žr. Lk 2, 36) – nors, atrodytų, jei tiek laiko praleido su pačiu Viešpačiu, tikrai galėjo tapti „kažkuo daugiau“ dar gyvendama šioje žemėje. Kaip ir daugelis mamų, beje, augindamos vaikus namuose pagalvoja ir pasvajoja apie buvimą „kažkuo daugiau“ nei namų šeimininke. Tačiau būtent Marijos pavyzdys man leidžia manyti, kad tapimas motina ir yra tapimas tuo didesniu, nei būti, pavyzdžiui, režisiere, mokytoja, gydytoja, politike etc (nors dauguma pozicijų, be jokios abejonės, yra kilnios ir girtina, jei jų siekiama). Gal todėl, pastebėkime, daugelis vienišų merginų svajoja ne tik apie princą ant balto žirgo (šiais laikais perspektyvų jaunikaitį su geru auto bei moto) – jos svajoja turėti vaikų! Mat motinystė – lyg trokštamas įrašas kiekvienos moters „prigimties charakteristikoje“. ir jį ne taip paprasta iš ten ištrinti.
Kas tą „įrašą“ paliko mumyse, jei ne pats Kūrėjas?
Nors tai nereiškia, kad Dievui mažiau patinka tos moterys, kurios nesusilaukia vaikų. Viešpačiui tarnaujama skirtingais būdais. Pats Kristus kalbėjo ir apie eunuchus, kurie tampa tokie dėl Dievo Karalystės (žr. Mt 19, 12).
Tad akivaizdu, kad mūsų atsidavimo Viešpačiui išraiška gali būti skirtinga – ir, matyt, ji ir turi būti skirtinga. Štai palaimintoji Motina Teresė atsidavė vien Kristui, gyvenimui be šeimos, tačiau tarnaudama vargingiesiems visuomet, pasitaikius progai, ragindavo šeimas mylėti savo vaikus, būti jiems dėmesingiems.
Būti mama – tai būti palaimintai tarp moterų
Noriu atkreipti dėmesį, ką pamaldžioji Elžbieta, sveikindama jau besilaukiančią savo giminaitę Mariją, sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius!“ (Lk 1, 42). Elžbieta nepasakė: „palaiminta tu tarp motinų“. Ji pasakė – labiausiai palaiminta iš visų moterų.
Būtent toks pasveikinimas man leidžia manyti, kad palaiminimu buvo įvardyta ne tik tai, kokį ypatingą kūdikį pagimdys Marija, bet ir tai, jog ji apskritai taps mama. Ne visos moterys tampa mamomis, tačiau tos, kurios tampa, tampa išties palaimintos tarp moterų. Ir nors motinystė neatsiejama nuo kančios, skausmingų išgyvenimų, ji vis tiek išlieka nuostabiausia moters gyvenimo patirtimi, atveriančia jai jos moteriškumo pilnatvę. Tai, matyt, patyrė ir ta pati Marijos giminaitė Elžbieta: dievota, bet nevaisinga moteris (žr. Lk 1, 7), antgamtiškai Dievui veikiant, pastojo senatvėje (jos sūnus – Jonas Krikštytojas).
Kodėl motinystė yra tokia palaiminta? Kodėl moterys vis dar nori gimdyti ir auginti vaikus, nors tai turi savo kainą – tenka daug ko atsisakyti, nemiegoti naktimis, patirti daugybę stresų? Kodėl, augindamos ne vieną atžalą ir negalėdamos dar kartą pastoti (tačiau to norėdamos), jos išgyvena taip, lyg neturėtų nė vieno vaiko?
Žinoma, į tokius klausimus atsakyti nėra paprasta. Tai slėpiniai, kuriuos kiekviena šeima išgyvena savaip. Tačiau neabejoju, kad vaikų gimdyme slypi dieviškumo ilgesys, troškimas sukurti kažką amžino, nepakartojamo, itin artimo sielai (kaip sako kinų patarlė: pasaulyje yra tik vienas pats geriausias vaikas, ir kiekviena mama jį turi)… Mat būti tėvais – reiškia tapti indais, per kuriuos veikia pats Dievas, sukurdamas naują gyvybę.
„<…>
Mama man sakė, kad gimiau taip laiku,
Lyg ją būtų sušildęs kas paltu šiltu<…>“
Šio „palto“ – motinystės – moterims ir merginoms neatstoja jokie pasiekimai. Jie gali prislopinti šį troškimą, tačiau jis kaskart primena save. Kiekviena moteris nori būti sušildyta motinystės patirties, ir reta mergina galėtų nuoširdžiai pasakyti, jog niekada nenorėtų susilaukti vaikų…
(Bus daugiau)
A.Umbrasienė
Jūsų komentarai