(Ne)reikalingi daiktai

Vaivos Trilikauskaitės-Kulišauskienės pieš.

Vieno namo palėpėje tūnojo daugybė nereikalingų, užmirštų daiktų. Visi žinojo, kad kada nors jie bus tiesiog išmesti – mat kadaise čia užėjusi naujoji namo šeimininkė garsiai burbtelėjo: „Pasakysiu vyrui, kad visą šį šlamštą surinktų ir į kokį mišką išvežtų„. Tai pasakiusi, moteris į palėpės kampą pabėrė kartonines tūteles nuo tualetinio popieriaus.

Tačiau daiktai nenorėjo nei į sąvartyną, nei juo labiau miškan… Kai kurie net nusistebėjo, jog gali atsidurti miške – mat iš žmonių pokalbių žinojo, kad daiktams ten ne vieta.

– Ech, o aš taip norėčiau dar būti naudingas, – kartą išdrįso prisipažinti senas, didelis, neveikiantis radijas.
– Na ir užsimanei, – papriekaištavo didžiulė molinė vaza, – atitarnavom jau savo – kiek gi galima? Senas daiktas – nereikalingas daiktas. Įsidėmėk tai.
– O aš? Kad ir sena, bet vis dar minkštutėlė, – prabilo nedidukė sofa, – tik, žinoma, ne itin graži ir dulkėta…
– Nemanau, kad jei esi senas, tai ir nereikalingas, – drąsiai įsiterpė kampe tūnantis kastuvas, – štai aš, kad ir labai senas, bet šeimininkas mane labai mėgo. Ir kartais net sakydavo, kad niekas manęs jam neatstos – jokie nauji kastuvai.
– Kaip ten bebūtų, jūsų kalbos tuščios! – pareiškė plastmasinis butelis, – galite postringauti apie savo naudą kiek norite, bet yra kaip yra: visi mes čia užmiršti, palikti ir jei kada nors kas nors mus ir surinks, tai tik tam, kad išmestų.
– Na va, mažas, tuščias, o tiesą sako! – pritarė didžiulė vaza.

O viename palėpės kampe net ir kartoninės tūtelės tarpusavyje sprendė, ar dar galėtų būti naudingos. Tačiau laikas ėjo, o niekas į palėpę neužeidavo. Bet vieną dieną pasigirdo gana stiprus trepsėjimas laiptais. Staiga tarpduryje daiktai išvydo nuščiuvusius kelių miestelio berniokų veidus.
– Ei, žiūrėkit, butelis! – parodė vienas vaikis į plastmasinį butelį.

– O gal čia jų yra daugiau? – paklausė kitas.

Vienas berniokas timptelėjo seną dulkėtą antklodę:
– Kiek butelių! – išties, po antklode mėtėsi daugybė tuščių plastmasinių butelių.

– Valio! Vadinasi, jau galėsime su mokytoju gamintis plaustą! – Berniokai tuoj išsitraukė iš kišenių maišus ir ėmė krautis butelius.

Tuo tarpu visi daiktai nuščiuvę stebėjo, kas vyksta.
– Kaip pasisekė buteliams… – atsiduso senasis radijas, vaikinams išbildėjus su pilnais maišais.
– Gali būti, kad labiau pasisekė ne buteliams, o miškui, – paantrino sofa.

Neužilgo vėl pasigirdo bildesys. Dabar galėjai išgirsti ne tik vieno jau pažįstamo bernioko balsą, bet ir suaugusiojo.
– O, – nuščiuvo vyras, įėjęs į palėpę, – kiek čia visko, Rokai!
– Mokytojau, šeimininkai sakė, kad galime ką norime pasiimti, nes jie pasiruošę viską išmesti, – puolė aiškinti berniokas.
– Na jau ne, nieko nemesime. Šią sofą sutvarkysime, atnaujinsime, ir pastatysime mūsų dirbtuvių pavėsinėje.
– O, koks nuostabus radijas! – nustebo vyras, – mano draugas kolekcionuoja senus radijo aparatus – būtinai jam nuvešiu, tai apsidžiaugs! O šią vazą nušveisime, sudėsime į ją dideles verbas ir mokyklos fojė pastatysime – tai bus gražu! Ir vazonėlius paimsime – mokyklos palanges gėlės papuoš…
– Mokytojau, jūs turbūt niekuomet nieko neišmetate, – nusijuokė Rokas.
– Ne, išmetu, bet prieš tai gerai pagalvoju, ar tas daiktas tikrai nenaudingas… O jei tikrai ne – tuomet rūšiuoju šiukšles, nes tiek plastmasinius daiktus, tiek iš stiklo ar popieriaus dar galima perdirbti, ir vėl iš jų kažką pagaminti. Tiesa, kai kuriuos daiktus galima ir į blusų turgų nunešti – nebrangiai parduoti arba padovanoti – kaip šią žibalinę lempą. Ji tikrai žavi, tad paimsime ir ją.
– Mokytojau, o kastuvą su grėbliu?
– Ne, nes jų tikrai prireiks šeimininkams – juk prie namo reikės ir lapus sugrėbti, žemę papurenti. Rokai, žiūrėk – kartoninės tūtelės. Ar turi kokį maišą? Būtinai jas paimkime.
– Kam gi? – nustebo Rokas.
– Rokai, tai puiki priemonė darbų pamokoms – su vaikais jas dažysime, apklijuosime: pasigaminsime iš jų ir paukštelius, ir vazeles, ir pieštukines, ir vėrinėlius su žodžiais… Žodžiu, tereikia fantazijos.
– Na, ir, matyt, tokio gero mokytojo kaip jūs, – nusijuokė Rokas, traukdamas iš kišenės maišą.

Daiktai tuo tarpu su palengvėjimu atsiduso ir laukė savo atnaujinimo. Jei tik būtumėt matę, kaip visi jie šypsojosi, vėl tapę reikalingi!

Aurelija Umbrasienė

P.S. Tai dar viena „konkursinė“ pasaka, už ją galima balsuoti čia: http://www.zaliasiskodas.lt/?q=node/136