Paguoda mamai – geras žodis. Sonata Aleksandravičienė

Ketvirtasis nėštumas nebuvo lengvas, ypač pabaigoje, kai teko išgyventi artimo žmogaus sunkią ligą ir galiausiai netektį. Tėčio mirtis užklupo netikėtai, o ir pati buvau silpnos sveikatos. Naktimis negalėdavau užmigti nuo minčių, kurios dažniausiai buvo slogios. Buvo baisu gimdyti: ar viskas bus gerai, ar vaikelis gims sveikas ir gyvas? Lyg ir nebuvo realaus pagrindo tokioms mintims, bet netekus tėčio teko susidoroti su mirtį sėjančiomis mintimis. Tuomet guodė tik Dievo žodis – Šventasis Raštas. Jame rasdavau paguodą, nusiraminimą ir Viešpaties prisilietimą, bylojantį, kad viskas bus gerai. Supratau, kad reikia tiesiog tikėti Dievo pagalba ir gerumu. Kai mus aplanko juodos mintys, svarbu su jomis kovoti, nes jos išties gali pasėti blogų sėklų. Juk kaip žmogus mąsto, taip ir gyvena. Gimdymas – tai kritinis momentas moters gyvenime ir nesvarbu, kiek jau kartų teko gimdyti ir kiek kartų matei maloningai ištiestą Dievo ranką. Kiekvieną kartą tai vis kitas patyrimas, negali remtis vien į praeitį, turi nusižeminti ir vėl nuolankiai ieškoti Jo malonės. Gerai žinau, kaip Viešpats man padėjo šiuo nelengvu laikotarpiu – tiksliau tomis keliomis begalinio skausmo ir pasimetimo valandomis gimdant naują žmogų. Tiek pirmąjį vaikelį pagimdžiau greitai ir laimingai, tiek ir antrąjį, o trečiąjį net per valandą, kas buvo neįtikėtina net medikams. Tačiau to skausmo nepamiršau iki ketvirtojo nėštumo, todėl iki pat gimdymo išgyvenau nerimą ir baimę. O dar tėčio mirtis… Nėštumo metu gydytoja gyrė, kad nedaug priaugau svorio, vaikelis gražiai auga, sakė, kad man tik gimdyti ir gimdyti… Bet beveik visą laiką kankino viena nemaloni problema, su kuria anksčiau neteko susidurti. Pasirodo, dėl išsekimo būtent nėštumo metu ji „prilimpa“ ir vargina kas 2-3 kūdikio besilaukiančią mamą. Didžiausias nerimas gydytojams – pats gimdymas; kad toji nelemtoji neužkrėstų kūdikėlio. Tačiau aš patyriau, kaip nelemtas blogis tavo gyvenime gali pavirsti į gera. Būtent dėl to, kad gydytojas žinojo mano problemą, prieš pat gimdymą suleido vaistų, taip apsaugodamas naujagimį. Ir išties ne tik pats gimdymas praėjo sėkmingai (po pusvalandžio, kai paguldė į palatą ir nuleido vandenis), bet ir kūdikėlis gimė sveikas. Tik vėliau gydytojas pasakė, kokių komplikacijų galėjo sulaukti kūdikėlis – ogi plaučių uždegimo! Supratau, kad kartais problema gali tau padėti – kaip Biblijoje ir parašyta: „Mylintiems Dievą viskas išeina į gera“. Svarbu nepasimesti, bet pasitikėti Dievu iki galo. Kai su naujagimiu paguldė į palatą, susipažinau su jauna pirmaginio mamyte – perspektyvia psichologe. Mano problema išsisprendė, tačiau tos moters vargelis tik prasidėjo. Nėštumo metu jos nevargino sveikatos problemos, tačiau kažkas atsitiko, kad kūdikėliui gimstant pateko infekcija ir jis jau antrą dieną susirgo plaučių uždegimu…Ką išgyveno jauna, pirmo vaiko sulaukusi mamytė? Žinoma, ją užplūdo ašaros, pasimetimas, ypač tada, kai ji grįždavo aplankiusi mažylį inkubatoriuje. Kol būdavo vyras bei tėvai, jie ją stiprino, guodė – moteris pralinksmėdavo, nes ir šalia nematydavo vaikelio. Bet kai atėjo vakaras, neviltis užplūdo jos sielą. Ji raudojo…Su savimi turėjau Bibliją ir tikrai žinojau, kad turiu jai suteikti viltį, kalbėti apie savo atramą ir pagalbą – Viešpatį. Pati buvau Jo paguosta ir sustiprinta, todėl labia norėjosi paguosti ir kitą. Bet kaip? Kaip kalbėti nepažįstamai mamai apie Dievą ir dar skaityti Bibliją? O dar psichologei… Bet juk mes visi žmonės ir mums visiems reikia išgelbėjimo, ypač tada, kai skauda… Nedrąsiai, po truputį ėmiau kalbinti kaimynę, pradžioje labiau atsiverdama ir pasakodama apie save, savo gyvenimą ir tai, ką teko išgyventi paskutiniu metu – tėčio praradimą. Vėliau į pokalbį įsitraukė ir ji – pamačiau minkštą jos širdį, kurioje nebuvo jokio kategoriškumo, kaip turėtų gyventi žmogus, anot psichologų. Vėliau pasiėmiau Bibliją ir pasiūliau jai paskaityti: skaičiau iš Mato evangelijos 14 skyriaus, kaip Jėzus eina vandeniu, kaip tai išdrįsta padaryti ir Petras, nes patiki Jėzumi. Ir eina jis tik tiek, kiek tiki ir žiūri į Jėzų – kai žvilgsnis nukrypsta į bangas, jis ima skęsti… Taip ir mes: mus gąsdina aplinkybės, ligos, nežinia, bet jei pakeliame savo žvilgsnius į Gelbėtoją – Jis arti, Jis mus išgelbsti. Išlipęs iš valties, Jėzus išgydė visus ligonius – štai kokia mūsų Viešpaties širdis! Mums svarbu pamatyti, suvokti Jo gerumą. Nes Jis tikrai GERAS. Moteris nurimo, sugrįžo viltis, o už lango miestą apgaubė tamsa, ragindama ir mus miegoti. Net nepajutau, kiek valandų prabėgo – taip buvo gera bendrauti ir kartu jausti, kad žmogus yra guodžiamas. Paklaususi, kur ši jauna moteris ieško paguodos, išgirdau, kad padeda, kai išsipasakoja aplinkiniams, kai jie guodžia. Psichologai, pasirodo, taiko tokį metodą: mąstyk, svajok, kad tau bus viskas gerai ir taip nutiks. Šis metodas vadinamas „Save išpildanti pranašystė“. Tačiau ką daryti, jeigu tai „nesuveiks“? Skausmingiausia šioje istorijoje ir buvo tai, kad jauna mamytė būtent taip ir mąstė: viskas bus gerai, aš gerai pagimdysiu, gims sveikas vaikelis. „Bet man nutiko kitaip, nei mąsčiau…“ – skausmingai kalbėjo ji. Pasirodo, iš tiesų neužtenka vien teigiamų minčių, reikia dar To, kuris tas mintis įgyvendintų. Juk kartais situacijos būna tikrai ne žmogaus valioje. Aš dažnai jaučiuosi SILPNA, bet man dėl to ne gėda. Tegul Jis būna stiprus mano gyvenime, o aš paguosta ir sustiprinta, ir… stiprinanti kitus metui atėjus. Prieš užmigdama meldžiausi, kad kaimynės vaikeliui pagerėtų ir jo mama patirtų, koks Viešpats geras. Kai išaušo rytas – sugrįžo viltis, o ir vaikui išties pagerėjo, mama vėl galėjo jį matyti šalia. ****************************** Mes su kūdikėliu grįžome namo, kur jis laimingai augo, o aš džiaugiausi savo motinyste: nors namuose bėgiojo trys vaikučiai, tačiau dar vieno žmogučio gimimas užtvindė širdį meilės ir džiaugsmo, kad gimė dar vienas „kukuliukas“. Tačiau nelauktai šeimą užpuolė virusas ir visi berniukai ėmė kosėti, o 3-metis net gėrė antibiotikus, todėl po geros savaitėlės neatlaikė ir mažylis, kuris ėmė kosėti ir tas kosulys vis intensyvėjo. Turbūt kiekviena mama yra išgyvenusi tą skausmą, kai laikai ant rankų negaluojantį mažylį, o tavo širdį varsto skausmo peiliai ir kankinanti nežinia… Tokių akimirkų mes visos norėtume išvengti, bet, deja, jos mus aplanko: ir nesvarbu, ar mes tikime Dievu, ar ne. Nežinau, kaip Tu, tačiau aš, išgyvendama vargą, visuomet bėgu skaityti Bibliją. Šaukis manęs nelaimės dieną – tai išgelbėsiu tave, o tu šlovinsi mane (Ps 50, 15), – kužda man Šventasis Raštas. Mylintiems Dievą viskas išeina į gera (Rom 8, 28), – suteikia jis viltį. Mano mažylis ne tik kosėjo, bet ir duso… Taip mes su greitąja atsidūrėme Santariškių ligoninėje. Priimamajame verkiau… Mus paguldė į palatą, apžiūrėjo budinti gydytoja. Tiek gydytojos ramybė, tiek žodžiai iš šalia gulinčios Biblijos vijo šalin nerimą. Tačiau palatoje susipažinau su ten gulinčia moterimi ir jos 3-ejų metų vaiku, kuri vos po valandos man išsiliejo: „Gyvenimas buvo puikus, buvau rokerė, gražuolė, o štai ištekėjau ir prasidėjo nelaimės: žlugo šeimos verslas, liko skola bankui, vaikas po gimdymo traumos gimė šiek tiek neįgalus (autistiškas). Galvojau – pasikarsiu…“ Netikėtai kaimynės išsakyti skausmingi žodžiai vėl grąžino mano pačios varganas mintis. Tuomet supratau, kad teks susidoroti su savo negatyviomis mintimis ir nurimti. Juk pagalbos reikėjo jau ne man vienai… Sakoma, kad rytas už vakarą protingesnis. Ir išties ryte aplankė gydytoja, paskyrusi gydymą nuo ūmaus bronchito (nors rentgeno nuotrauka rodė, kad karkalų yra ir plaučiuose, vadinasi, beprasidedantis plaučių uždegimas…). Palatos kaimynė irgi rodėsi žvali ir kur kas laimingesnė nei vakare. Ji atvirai pasakojo apie savo gyvenimą, apie berniuką, kuris dar nešneka, ir tai, jog ji, kaip mama, dės visas pastangas, kad pastatytų vaiką ant kojų ir jis gyventų visavertį gyvenimą. Beklausydama mamos mąsčiau, kaip jai švelniai papasakoti apie Dievą, kuris mato jos skausmą. Kaip paguosti kenčiančią sielą?.. Tuomet širdy gimė troškimas padovanoti mūsų leistą nuostabią knygą „Motinystės paslaptys/Iš širdies į širdį“ – tegul krikščionių moterų žodžiai guodžia jos sielą ir liudija Dievo gerumą… Papasakojau, kad viena autorė taip pat po gimdymo traumos augino vaiką, kuris turėjo autisto požymių – šiandien jis yra visavertis, gabus, šaunus paauglys. Gulėdama ligoninėje supratau, kad ten ir į būtent tą palatą patekau ne atsitiktinai – moteriai  be galo reikėjo pagalbos. Viešpats tai žinojo…Jaučiausi taip, lyg ta moteris savo slaptame kambarėlyje būtų ilgai šaukusis Dievo… Išsiskirdamos apsikabinome lyg geros draugės ir pažadėjome toliau bendrauti. O po kelių valandų gavau štai tokią sms: „Miela Sonata! Perskaičiau, suvalgiau knygą iki Solveigos str. ir apsiverkiau…Vaikas miega, o aš žiūriu į jį ir verkiu. <…> Manau, kad Dievas ne veltui mane suvedė su Jumis, nes aš prie išprotėjimo ribos…“ Kitą dieną ir mes su sūneliu grįžome namo, o sekmadienį bažnyčioje išgirdau lyg specialiai man ir tai moteriai skirtą pamokslą – apie mažą tikėjimą ir visuomenės atstumtus žmones dėl jų ligų ar problemų. Nusiunčiau tą pamokslą buvusiai kaimynei – nežinau, ar pasiklausys. Bet juk slaptoje mes atviresni pagalbai ir viltį teikiantiems žodžiams… ************************** Galbūt šiandien Tau sunku ir niekas nemato šio skausmo…Galbūt Tu kenti panašiai kaip mano sutikta mamytė – kurios niekas nemato, kuri kenčia ir tiki…Tiki savo vaiko ateitimi, tiki, kad pajėgs jį pastatyti ant kojų, galbūt net Dievu tiki… Taip norėtųsi pasakyti kiekvienai mamai: „Tikinčiam viskas išeina į gera“. Žinok, Tu ne viena. Šalia Tavęs visuomet yra Tas, kuris didesnis už mūsų problemas – tai mūsų Viešpats Jėzus. Jis mato Tave ir nori paguosti. Kaip Tu myli savo vaikelį ir dėl jo pasirengusi padaryti viską, taip ir dangiškasis Tėvas nori pasirūpinti Tavimi! Tokia jau ta motinystė ir tėvystė, kurią pats Viešpats sukūrė. Tad nebijok, atsiverk Jo paguodos žodžiams ir Jis būtinai sustiprins Tavo nuliūdusią sielą: „Kalnai gali griūti ir kalvos drebėti, bet mano malonė nuo tavęs nebepasitrauks ir mano ramybės sandora tavęs nepaliks, – sako Viešpats. – Tu varginta, audrų mėtyta, nepaguosta; Aš tavo akmenis klosiu eilėmis ir dėsiu safyrų pamatą. Aš tavo langus padarysiu iš agato, vartus statysiu iš rubinų ir sienas iš brangakmenių. Visi tavo vaikai bus Viešpaties mokomi ir gyvens didelėje ramybėje„ (Izaijo 54, 10-13).