Ko Viešpaties motina Marija moko mane kaip mamą. (Tęsinys)

II Stebuklingas vaikų atsiradimas

Gerai pamenu, kaip viena draugė pagimdžiusi dukrą pasakė – nežinau, kaip įmanoma netikėti Dievu pagimdžius vaiką. Juk tai toks stebuklas!

Taip, tai išties STEBUKLAS.

Dar laukdamasi savo dukters tarsi kitomis akimis skaičiau apie angelo apsireiškimą mergelei Marijai:

<…>. O angelas jai tarė: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi Sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jis bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos Jam Jo tėvo Dovydo sostą; Jis valdys Jokūbo namus per amžius, ir Jo karalystei nebus galo“. Marija paklausė angelą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ Angelas jai atsakė, tardamas: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo jėga apgaubs tave; <…>“. (Lk 1, 30-35a).

Skaitydama šią istoriją suvokiau, kad KIEKVIENO vaiko prasidėjime vyksta didelis, tik iš dalies protu paaiškinamas stebuklas.

Be jokios abejonės, Kristaus gimimas buvo unikaliausias, antgamtiškiausias, niekas niekada jo neatkartos… Pats Dievas tapo mažu kūdikiu, kad ateitų į žmonių tarpą. Jis tapo pažeidžiamu, bejėgiu, visiškai priklausomu nuo Marijos ir Juozapo pagalbos bei rūpesčio. Jis atėjo per Šventąją Dvasią, Marijai dar nepažinus vyro.

Tačiau ši – Jėzaus gimimo istorija man tapo aiškiu liudijimu, kad ir kiekvieno vaiko atėjimas yra nepaprastai unikalus bei antgamtinis. Mat mes galime mediciniškai paaiškinti visą prasidėjimo bei vaikelio vystymosi eigą, tačiau juk pati gyvybė, vaiko siela – būtent jos prasidėjimas, atėjimas į gyvenimą lieka paslaptimi.

„Kaip tai įvyks, jei aš nepažįstu vyro?“ – sutrikusi klausė Marija.

„Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs….“ – o kaip nužengs, kas vyks tuo metu – aiškesnio atsakymo Marija negavo. Lygiai taip ir kalbant apie mums jau įprastą naujo žmogučio atsiradimą galim tik gūžčiot pečiais, svarstydami apie tai, kada, kaip ir kur užsimezga žmogaus SIELA.

Gal ir drąsu taip teigti, bet tikiu ir manau, kad Dievas dalyvauja kiekvieno žmogaus atėjime į šį pasaulį, Jis yra kiekvienos naujos sielos Kūrėjas. Šventas Raštas duoda didelį pagrindą tokiam manymui. Ir, kaip Jėzaus gimimą lydėjo protu nepaaiškinami dalykai – antgamtinis Dievo veikimas, taip, manau, ir gimstant kiekvienam žmogui klausimas: „kaip tai įvyks?“ virsta į „kaip tai vyksta kiekvieną kartą?“.

Štai kaip pamaldus ir dievobaimingas Izraelio karalius Dovydas apgieda savo atsiradimą: „Tu mano širdį sukūrei, sutvėrei mane motinos įsčiose. Girsiu Tave, kad taip nuostabiai ir baimę keliančiai esu sukurtas. Kokie nuostabūs yra Tavo darbai, ir mano siela tai gerai žino. Nė vienas kaulas nebuvo paslėptas nuo Tavęs, kai slaptoje buvau padarytas, kai buvau tveriamas žemės gelmėse. Tavo akys matė mane dar negimusį ir Tavo knygoje buvo viskas surašyta: dienos, kurias man skyrei, kai dar nė vienos jų nebuvo“ (Ps 139, 13-16).

Dovydas suvokė, kad Dievas dalyvavo jo prasidėjime bei gimime, kad tai Viešpats jį sukūrė. Taigi šio apreiškimo dėka šiandien ir mes galime pamatyti, kad Viešpats nėra abejingas nei vienam žmogui: kiekvienas Jam yra brangus, unikalus, svarbus ir – neatsitiktinis. Net jei jam duodamas „netyčiuko“ vardas ir/ar jis nebuvo laukiamas. Kiekviena širdis, kiekviena siela – Kūrėjo prisilietimo vaisius.

Taip pat, atkreipkime dėmesį – jei moteris šiame pasaulyje dažnai yra parodoma tik kaip aistrų patenkinimo objektas – iš besilaukiančios moters niekas nedrįsta nei šaipytis, nei jos niekinti ar suvulgarinti (gal pasitaiko, bet tai itin reti kraštutinumai). Manau, taip yra todėl, kad besilaukianti moteris nešioja savyje tyrą, subtilų ir giluminį Dievo veikimą. Gal net pati to nesuvokdama ji tampa Viešpaties „bendrininke“, nes ne vien vyro ir moters, bet ir Dievo Dvasios prisilietimo dėka joje vystosi ir auga nauja gyvybė. „Tu mano širdį sukūrei, sutvėrei mane motinos įsčiose“ – sako Dovydas tuo paliudydamas, kad būtent moters įsčios tampa slėpiningo Viešpaties veikimo vieta. Net jei būsima mama to nesuvokia, nesupranta, o ir fiziškai jaučiasi blogai. (Mūsų kūnai yra paliesti nuodėmingumo bei jo pasekmių – neretai ligos ar fizinis išsekimas atneša ir skausmingų, liūdnų padarinių. Tačiau net ir tai, manau, nepaneigia Dievo veikimo).

Taigi, Marijos patirtis nuostabiai paliudija, jog Viešpats dalyvauja kiekvieno žmogaus prasidėjime, gimime: Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į pasaulį (Jn 1, 9). Kiekviena besilaukianti moteris tampa įstabaus, antgamtinio ir sunkiai protu paaiškinamo Dievo veikimo dalininke. Ji tampa vartais naujam gyvenimui, prieglobsčiu, užuovėja ir pagalba pažeidžiamai, dar taip neseniai užgimusiai amžinai sielai. Kaip tai didinga!

III

Marijos (religinė) nuovoka ir žmogiškumas

 Dar viena Viešpaties motinos patirtis, pasitarnavusi man pavyzdžiu – tai Marijos dievobaimingumas, lėmęs jos romų atsidavimą ir pasitikėjimą Dievu.

Kai angelas atėjo su žinia, jog ji pagimdys Dievo Sūnų, Marija turėjo patikėti tuo, kas jai buvo sakoma. O kad žmogus patikėtų iš esmės neįmanomais dalykais – jis turi turėti tam tikrą tikėjimo saiką bei supratimą – juk netikintiems, kuriems Marija galėjo pasipasakoti apie savo regėjimą, išgyvenimus, tai galėjo pasirodyti kaip haliucinacijos. Tad neabejoju, kad Marija jau turėjo tam tikrą religinę nuovoką, supratimą ir buvo pamaldi, dievota mergina. Tai liudija jos kalbami žodžiai – žmogus išties turi šį tą žinoti, kad staiga imtų kalbėti tokias psalmes (Magnificat: žr. Lk 1, 46, 55).

Tačiau čia matome ir žmogiškojo silpnumo pusę – net ir būdama religinga Marija „sumišo nuo angelo žodžių“ (Lk 1, 29) – mat nėra taip paprasta patikėti antgamtiniu Dievo veikimu, išrinkimu, įsikišimu.

Taigi Marija savo žmogiškuoju silpnumu mus tarytum paguodžia – kartais ir mes galime sutrikti nuo to, ką atrandame Šventajame Rašte ar su kuo susiduriame savo tikėjimo kelyje… Dievo Apvaizdos veikimas mums ne visuomet suprantamas, protu paaiškinamas, todėl kartais tenka „aklai“ Juo pasitikėti: „<…> tebūnie man pagal Tavo žodį“ (Lk 1, 38).

Tuo tarpu dievotumu Viešpaties motina mus verčia pasitempti – ar gebėtume, Dievui mus aplankius, kalbėti tokiomis psalmėmis, kaip ji? Ar turime namuose svarbiausią Knygą – Šventąjį Raštą, ir ar ją atsiverčiame? (Juk Marija buvo labai jauna, o jau pademonstravo didelę nuovoką!)

Taip pat noriu atkreipti dėmesį į tai, kad po angelo pasakymo, jog ir Elžbieta yra pastojusi, Marija susiruošia pas savo giminaitę. Apie ką jos kalbėjosi? To nežinome. Kaip ir visos būsimos mamos, jos greičiausiai stengėsi pasiruošti motinystei. Juokaudama pasakysiu: galbūt skaitė „Nėštumo vadovą“ arba knygą apie pirmuosius kūdikio metus… Tačiau neabejoju štai dėl ko – greičiausiai jos kalbėjosi apie patirtą Dievo ir angelų aplankymą (Elžbietos angelai neaplankė, tačiau aplankė jos vyrą Zachariją; Marijos atveju atvirkščiai – angelai pirmiausiai aplankė ją) bei pranašystes, kalbėjusias apie Mesijo gimimą. Juk žydams visos pranašystės buvo labai svarbios. Tai liudija apaštalo Petro žodžiai: Šito išgelbėjimo ieškojo ir kruopščiai jį tyrinėjo pranašai, kurie pranašavo apie jums skirtąją malonę (1 Pt 1, 10). Senajame Testamente yra ne viena pranašystė apie vieną dieną gimsiantį Gelbėtoją, tad tikėtina, jog ir Kristaus žemiškieji tėvai domėjosi šiomis pranašystėmis – ypač po Dievo apsireiškimo: juk jie tapo tų pranašysčių išsipildymo dalininkais!

Čia įžvelgiu dar vieną pamoką – tikėjimo kelyje turėsime bendraminčius, su kuriais drauge melsimės, ieškosime Viešpaties bei aptarsime savo išgyvenimus, patirtį dėl vieno tikslo – kaip savo gyvenimu galėtume pasitarnauti Dievui?

Svarbiausia – širdis, jos tikėjimas bei nuostatos

Taigi Marijos patirtis išryškina štai kokį aspektą – Dievas pasirinko merginą, kuri turėjo tikėjimą Juo, tačiau neturėjo jokios patirties kaip mama. Šia prasme Viešpaties pasirinkimas man atrodo labai unikalus bei parodantis, kas Jam yra svarbiausia.

Galbūt mąstau labai žmogiškai, tačiau mane net gi glumina toks Viešpaties pasirinkimas – Jis pasirinko ne patyrusią motiną, o tiesiog pamaldžią merginą. Pagalvokime – ar bent valandai sutiktume savo kūdikį palikti su kažkuo, kas neturi jokios motiniškos patirties? Bent jau man, kai teko keliom valandom patikėti dar kelių mėnesių dukrą draugei, buvo itin svarbu, ar ji turi patirties kaip mama…

Žinoma, Viešpats tiesiog žinojo, kad Marija galima pasitikėti ir patikėti jai didžiausią savo turtą. Dievas – ne žmogus – Jis mato kiekvieno žmogaus gebėjimus, pažįsta kiekvieną žmogų…

Tačiau būtent toks Viešpaties pasirinkimas man leidžia manyti, kad Dievui svarbiausios yra mūsų širdies nuostatos, o ne tai, kiek ir ko mokame. Mat su teisingomis nuostatomis nesunkiai išmoksime būtinus dalykus, o ir vaikams perduosime tai, kas gera, girtina, teisinga, mylėtina… (pgl Fil 4, 8). Įdiegtos nuostatos padės jiems „susižvejoti“ savo gyvenimui reikalingas „žuvis“, įgyti svarbių įgūdžių, gebėjimų, nugyventi gražų, girtiną gyvenimą, o blogos nuostatos gali sužlugdyti išugdytus kad ir gražiausius talentus bei gebėjimus. Juk būtent mūsų nuostatos, vertybės ir lemia, kur link kreipiame savo gyvenimus (bei savo vaikų). Tuo tarpu mūsų būdo bruožai yra skirtingi, mes visi turime savų privalumų bei trūkumų…

Neretai tenka girdėti tėvus apgailestaujant, kad nebuvo savo vaikams tokie geri tėvai, kokie galėjo būti. Arba – kad vienu ar kitu periodu neteisingai auklėjo savo vaikus. Nėra blogai būti savikritiškiems – tačiau net ir Marija su Juozapu nebuvo tobuli. Evangelijos liudija, jog būta atvejų, kai jie nesuprato Kristaus – tikėtina, kad nesuprasdami Jo ir elgėsi atitinkamai. Tačiau jie nuoširdžiai Juo rūpinosi.

Tuo tarpu Kristaus tobulumas kilo iš Jo dieviškos prigimties ir atsivėrimo dangiškajam Tėvui.

Manau, kad ir mes kaip tėvai pirmiausia turime siekti gyventi Dievo akivaizdoje. Tuomet, tikėtina, perduosime vaikams tai, kas svarbiausia. Toliau jie patys kurs savo gyvenimus…

Aurelija Umbrasienė

(Bus daugiau)