Pasiterapinom #2
Vakar iš Mamų klubo grįžau vėlai (gal apie 23 val.). Kol sutvarkėm viską, kol prie durų paplepėjom, po to dar į parduotuvę užlėkiau pieno, tai va ir susivėlinau. Vakare atsigulusi mintyse rašiau į svetainę savo įspūdžius iš susitikimo. Bėda ta, kad neprisimenu, ką parašiau :) Tad teks pradėt viską iš naujo.
Didžiausias vakaro netikėtumas – susirinko sąlyginai nedaug mamyčių (apie 14). Nors buvo daug norinčių, bet, kaip tyčia, daug mamyčių apsirgo ir negalėjo ateiti :( Na, kadangi mūsų buvo nedaug, tai galėjom daugiau dėmesio skirti darbų analizei, taip sakant – griebėm jautį už kiauš ragų :)
Aplinka, kaip ir aną kartą, buvo nepriekaištinga – žvakutės, gėlytės, žiedlapiai, muzika… Pirma užduotis – išsirinkti sau artimą reprodukciją, rasti joje save (su kuo susitapatinu) ir papasakoti kaip jaučiuosi tame piešinyje, kas patinka, ko trūksta. Mane nustebino tai, kad žiūrėdamos į tą patį paveikslą mamos mato visai skirtingus dalykus. Užduotis atrodė paprasta ir nereikšmiga , bet kai mamos pradėjo pasakoti apie pasirinktą reprodukciją buvo tiesiog neįtikėtina kaip ji atspindi esamą kiekvienos situaciją ir išgyvenimus.
Antra užduotis buvo pirmos užduoties tąsa, reikėjo „patobulinti“ reprodukciją – piešti pasirinktinai iš temų „kas aš esu“ arba „aš kuriu (ko man trūksta)“. Vėliau aptarėm ką nupiešėm. Kad mano rašliava nebūtų tokia sausa, tai šiek tiek pailiustruosiu savo darbais.
Reprodukcija, kurią išsirinkau buvo natiurmortas su citrinomis. Ten pavaizduotas netvarkingas stalas po gurmaniškų užkandžių (maisto likučiai, išmėtyti daiktai, vidury stalo kažkokia apkrauta senovinė vaza su Amūru). Apgailestauju, kad neturiu tos reprodukcijos foto :( Reprodukcijoje aš esu tas Amūras – sėdžiu vidury netvarkingo stalo ir nors pietūs jau praėjo, galima būtų atsipalaiduoti, bet niekaip negaliu. Ta netvarka trikdo, be to man virš galvos yra įtaisytas kažkoks arbatos virinimo įrenginys, kuris nerealiai mane slegia. Tai va tokia mano interpretacija :)
Kitas žingsnis – piešinys. Net neabejodama pasirinkau temą „Aš kuriu“, nes norėjau sutvarkyti tą netvarką ir suvaldyti chaosą. Taigi, pirmiausia nupiešiau save (aš ta, kuri vidury lapo :) ) Tada galvodama apie tai, kad tuoj lape atsiras daug chaoso nusprendžiau save iš anksto kažkaip apsaugoti, todėl aplink save nupiešiau ratą. Toliau pradėjau piešti chaosą. Jis man nusipiešė labai lengvai :) Kitas žingsnis – chaoso suvaldymas. Pamėginau jį apraizgyti iš mano rato išeinančiom šviesiom linijom. Lengviau nepasidarė, chaosas vis dar ten buvo :( Tada nusprendžiau jį sudėlioti į dėžes (tie juodi kvadratėliai). Deja, tvarkingiau nepasidarė :( O viskas dar labiau pradėjo mane slėgti, man jau tikrai pradėjo trūkti oro (piešinyje, o ne realybėje ;) ) Prisiminiau reprodukciją, kur man ant galvos buvo baisus svoris, todėl pabandžiau padaryti sau erdvės, išejimą – baltais dažais nupiešiau virš galvos išėjimą ir siauresnį išėjimą šone. Vėl gi, lengviau nepasidarė :( Tada… tiesiog ėmiau ir išėjau iš to piešinio (pėdos į dešinę pusę) :D Dabar man palengvėjo, nors chaoso taip ir nesuvaldžiau :) Įdomu, kur aš nuėjau??? Rosana, būtinai reikia trečio meno terapijos užsiėmimo ;)
Daugeliui buvo netikėta tai, kad kai sudėjom pirmo ir antro užsiėmimo darbus buvo akivaizdžių sąsajų (ta pati spalvų gama ar atsikartojantys elementai, ar tematika, ar siužetinė linija). Pvz apačioje mano visi darbai. Pirmas visiškai be ryšio darbelis pasirodo buvo akivaizdus mano kito darbo atvaizdas. O tas kitas darbas, tai iš mėlyno plastilino išlipdyta moteriškė. Trečias piešinys buvo „Mano gyveniom šokis“. Jame aš (ta mėlyna plastelininė figūra) buvau beviltiškai apraizgyta. O štai vakarykščiame piešinyje aš jau iš tų raizgalynių išėjau :)
Nu, žodžiu prirašiau čia kažkokių šizofrenijų :) Bet esmė tame, kad man (tikiuosi ir kitoms mamoms) patiko :) Ačiū užsiėmimą vedusiam psichoterapeutui Giedriui Markevičiui ir jo asistentei Audronei Ribikauskaitei. Tiesa, pabaigoje reikėjo išsitraukti ritinėlį, kurį išvyniojusi kiekviena rado skirtingą angelą su aprašu. Mano visi darbai tokie chaotiški ir pilni judėjimo, o mano ištrauktas angelas buvo „Lėtumo angelas“ :) Tai va, tiek mano įspūdžių iš vakar :)
Įspūdžiais dalinosi Rūta
na, as isrgi buvau labai nustebusi, kad tik tiek mamu susirinko. galvoju, ar cia tik as taip laukiau to susitikimo?..uzsiemimas nenuvyle ir si karta. vel stebino tai, kokios skirtingos ivairiu zmoniu vieno paveiksliuko interpretacijos…ir sasaja su buvusiais darbais taip pat buvo aiski: spalvos, motyvai..jie kartojasi. vis galvojau, kad toli nuo saves tikrai nepabegsi… gavau gailestingumo angela. galvoju, ar cia jis man i tema? gi, rodos , gailestinga as :). ir kitiems, ir saves, neretai, oi kaip gaila pasidaro… :) bet radau minti: ,, buti gailestingam reiskia leisti kitam izengti ten, kur pats esu pazeidziamas“ .. atsivert kitam ir kazka pripazint, turbut buna sunkiausia…
Užsiėmimo pradžioje buvau nusiteikusi chi chi cha cha – iš visko ėmė juokas. Įsijungė kažkokia savisauga, kad meno terapija nepalies mano vidaus ir į tai nesiruošiu rimtai žiūrėti.Tik pradėjus mamytėms dalintis mintimis apie reprodukcija, nurimau. Meno terapijos esmė, ne tai, kaip gražiai nupiešei, o kokie jausmai kyla, atlikus darbelį. Kaip ir per pirmąjį užsiėmimą, taip ir dabar buvau sukrėsta ir susigraudinau. Man atiteko atleidimo angelas. Tai mane ir sukrėtė. Nes visuose darbeliuose išreiškiau ilgai tūnojusį skausmą, o atleidimo angelas tam padėjo tašką.Tikrai nuoširdžiai dėkoju psichologui Giedriui, jo asistentei Audronei už pastangas papuošti aplinką ir įsiklausymą į kiekvienos iš mūsų situaciją. Ačiū mamytėms už atvirumą ir išreikštas mintis, kartu analizuojant darbelius :-).
Oi, Rūta, tu kaip visad aprašai labai įdomiai ir linksmai ;) Labai būtų cekava (įdomu) sužinot, kaip psichologas paaiškino tavo bandymus suvaldyt chaosą bei tą šviesą tunelio gale:), t.y. išeitį, kurią radai – nusipiešei kelią iš to chaoso:) Bet tai turbūt labai asmeniška.. Et, taip laukiau to užsiėmimo ir taip gaila, kad negalėjau.. :(