Šiaip…apie savo trimetę:)

Kokia  žavi ta mano trimetė :) Na, anokia čia naujiena: kiekviena mama galėtų pasakyti apie savo vaiką šitaip… Bet va žiūriu aš į ją, kaip ji maivosi, kaip dainuoja, piešia, valo, tvarko, darko, šoka, prašo, ožiuojasi, pyksta, laisto, šaukia, bėga, ieško, meta, lenda, triūsia, barasi, juokauja ir klausia ar buvo juokinga, ir t.t. :) Žodžiu, nesitikėjau, kad tie trimečiai tokie jau protinguoliai. Ir kad su vaikais tiek džiaugsmo… Aišku, ta mano mažytė copy paste būna itin tobula tuomet, kai miega :) tuomet žiūriu žiūriu į ją ir širdis sąla… Žiūriu į tas mažas rankytes, apsikabinusias pliušinę boružę, tas mielas pėdutes… Angeliukas tiesiog, nužengęs iš dangaus :) Paskui tas angeliukas dienos bėgyje daug kartų „krenta iš dangaus“ kaip viesulas, kaip žaibas, nevengia man paaiškinti kur vėžiai žiemoja ir kiek dar daug man dieviško charakterio trūksta :) Ypač kantrybės :) Gailauju, kad esu mama rėksnė, bet kartu save pateisinu, kad pykstu neilgai. Paskui pykstu ant savęs, kad apskritai pykstu, nes ant vaikystės negalima pykti – ją reikia labai labai branginti. O jei pyktis ima, tai pykti kaip nors švelniau. Ech… (Vis tik, turiu pripažinti – turiu keistą Dievo dovaną – esu linkus būti savikritiška, bet neužsismerkiu :))

Bet va žiūriu į dukrą ir galvoju – ar ji mane labiau augina, ar aš ją. „Mama, tu susirūpinus? Kodėl tu susirūpinus?“ – bandau atsakyti, kad aš tiesiog susimąsčius, nors kartais nuovargis per visus galus kaip sakoma lenda, ir negaliu išspausti šypsenos. Ačiū Dievui, ne visada ta mamytė būna tokia jau pervargus:) Vaikas taigi vienas, ne keturi… Beje, tas vaikas sakė nei broliuko nei sesutės nenori :) Protinga mergaitė, apie viską jau pagalvoja, vadinas :)

Hm, tik trys metai, o tikra mergaitė – vat patiko jai jos pusbrolis, ir per gimtadienį kaime nuo jo nė  žingsnio. Pusbroliui ne taip jau už kalnų ir trisdešimt:) Sėdim visi lauke, o ji maivos. Tada sako jam: žinai, čia taip vėjas pučia. Gal imam sultis ir einam? Išlūžom visi:) Galvoju, gal su metais taps kuklesnė… :)

O vakarais, kai grįžta tėvelis, galiu atsipūsti nuo nuolat zujančios musytės, nes ji persibazuoja pas tėvelį :) Tada sako- tėveli, supynę! Tėvelis greit į fotelį šmakšt, ir ant kojų padaro supynę, ant kurios Kotryna ima mokytis kone akrobatikos. Paskui: – Tėveli, dabar čiuožynę! Tėvelis klusniai kojas suglaudžia, dukrytė čiuožia ir kikena, o kartais ta čiuožynė pakyla ir čiuožinėtoja atsiduria aukštai. Tuomet beskubėdama pasinaudoti rodomu dėmesiu skuba tėčiui už nugaros: – Dabar, tėveli, aš tave šukuosiu! Tėvelis sėdėdamas klusniai ištiesia nugarą, galvą atlošia… Bet tai ne pabaiga:  – Dabar, tėveli, su kamuoliu žaisim. … – Tėti, tu nupirkai man sulčių??? Ir t.t…

Kartais ištaikau progą ir pasiėmus knygą po visų gerbiamos vakarienės einu į ramų kambarėlį… Miegas neretai paima viršų visiems skaitymams, bet vis tiek šį bei tą spėju įžlibinti. Pasvajoju, kada prisėsiu prie kūrybinių užmojų, ir vis tai laiko, tai jėgų nelieka… O ta mano mažoji papūgytė auga, vis priversdama mane tai ašarą slapčia nubraukti, iš to malonaus graudulio, tai juoką bandau nuo jos nuslėpti, nes gi jos išmintis tai nepakartojama, ar šiaip, tiesiog pašėlusiai gera tą mažą vabaliuką namie turėti!

Aurelija

p.s. Kol rašiau, žiūriu – grindis kad valo. Tai ką darai? – Tai grindis plaunu, nes jos buvo LABAI LABAI nešvarios. :) chi, negalėčiau jai pritarti, bet žmogui reik pateisinti, kodel valo :) tada sako: – na va, viskas švaru, bet nuvalyti reikia ir sienas, ir radiatorius, ir batus… gerai mama? :D Paskui tuo pačiu skuduru užkloja tokį medinį mažą drugelį, nes jis miega… Ir negaliu išaiškint, kad su skuduru gi netinka…:)