Intuityvus valgymas ir jo nauda
Pagaliau.. pagaliau, radau laiko prisėsti ir surašyti viską, ką sužinojau apie intuityvią mitybą. Aišku, šiuo metu žiauriai žengiuosi ir nusidedu prieš šias revoliucionieriškas idėjas apie valgymą, nes prieš klaviatūrą esu pasidėjusi kvepiančią cinamoninę bandelę su arbata. Arbata – tai šventas dalykas, bet va, bandelė tikrai nepadeda nei mano kosulio numalšinti, nei kažko doro duoti mano kūnui… nebent sielai, emocijoms… laikinai :) Nes, anot gydytojos dietologės, vienintelės sertifikuotos intuityvaus valgymo konsultantės Lietuvoje Aušros Jauniškytės, su tokiais angliavandeniais mes gauname didelę dozę gliukozės, kuri tik laikinai pakelia nuotaiką. Bet greit skubu patikslinti ir visas nuraminti, kad valgyti bandelę NĖRA blogai, o svarbiausia, ją valgyti GALIMA!!!
Bet gal pradėsiu nuo patirties išėjus iš seminaro. Grįžus vakare namo, aš, kaip ir daugelis mirtingųjų, besikaupdami ryte išausiančiam naujų mitybos įpročių grindžiamo gyvenimo rytui, nutariau dar PASKUTINĮ kartą kaip reikiant pa-va-ka-rie-niau-ti… Jau raudonuoju. Tikiuosi, mūsų dėstytoja-gydytoja šito MK neskaito.
Na, o kitą dieną jau bandžiau vadovautis visais valgymo principais, tik, deja, dažnai per skubėjimą užmiršdavau. O dar kaip tyčia sutapo, kad ir valgyt pasigaminau labai neskaniai iš TKŠ (To-Kas-Šaldytuve), tai nei estetikos čia buvo, nei aromato gero, anei skonio. O dar stebėjausi, kodėl vaikai nevalgo. Priėmiau tai kaip gerą asmeninę pamoką. Nuo to karto, prieš imantis valgio ruošos, ėmiau galvoti, kokį vaizdą turėsiu lėkštėje, ar atrodys patraukliai. Šiaip nesu aš didelė estetė – man viskas turi būti paprasta, aišku ir greit padaroma, vaikams nei personažų lėkštėje, nei peizažų nepiešiu iš maisto, bet po to TKŠ kažkas ėmė ir apsivertė.
Taigi jau savaitė, kaip bandau susidraugauti su savo organizmu – pajusti alkio simptomus, suprasti sotumo jausmą, įsiklausyti į savo poreikius. Sučiupus save už rankos, kai jau darau saldumynų buveinės spintelę, užduodu sau klausimą – ar šiuo metu TIKRAI aš to noriu, ar man gyvybiškai būtina? O gal čia tik emocijos žaidžia – gal noriu gliukozės dėl negatyvo ir taip save palepinti, pralinksminti… Ir tuomet dažniausiai užverdavau spintelės dureles. Nes atsirinkti tarp šių jausmų padeda viena gyvenimo patirtis. Prisimenu, kaip kartą taip nutiko, kad puikiai (įsivaizduojate – puikiai!) gyvenome be saldumynų, ir kai, staiga, kūnas ir protas ima patys šaukti „duokit šokolado!“, pajunti TOOOOKIĄ gyvenimo palaimą, kad atrodo pakyli virš debesų ir nebenusileidi. Va, čia ir yra tas jausmas, kurio verta laukti, kad organizmas dainuotų iš pasitenkinimo.
Turiu pripažinti, kad ši metodika verta medalio, nes visų pirma, aš nesijaučiu psichologiškai sugniuždyta dėl JOKIO savęs ribojimo – atvirkščiai, dar labiau savimi pasitikiu ir tikiu, kad vieną dieną turėčiau grįžti į savo normalų svorį (nesakau, kad jis nenormalus, bet, jaučiu, kad normalus būtų minus kokie 4 kg). Antra, pajutau didelę pagarbą savo kūnui – nesinori kišti į jį VISKO, kas papuola – įsiklausau, ko man reikia. Trečia, pajutau didelį malonumą valgyti, kuris niekada šiaip ir nebuvo dingęs, bet nuo šiol jis kitoks, su skoniu. Ketvirta, nebesijaudinu taip stipriai dėl vaikų (ne)valgymo tam tikrų produktų – jie patys geriau žino, ko jiems reikia. Šitoj vietoj mes patys dažnai padarom meškos paslaugą ir mokinam vaikus „nepalik nieko lėkštėj“, „už mamytę, už tėvelį…“, „sumuštinis – ne maistas“, „atskrenda lėktuvas“ ir t.t. Beje, gydytoja minėjo, kad vaikų selektyvus valgymas yra visiškai normalus raidos etapas. Yra nustatyta, kad tuo metu vaikas vidutiniškai valgo 12 produktų – to visiškai pakanka užsitikrinti maistinių medžiagų įvairovės gavimą. Penkta, sumažėjo mano maisto lėkštėje porcija – pajutus sotumą, aš nesistengiu visko įveikti. Šešta, pagerėjo mano bendra savijauta – jaučiuosi lengvesnė, turiu daugiau energijos, nebėra emocinių bangavimų, kuriuos anksčiau malšindavau vis grįždama į tą saldumynų saugyklą. Ir tikriausiai šis sąrašas galėtų dar tęstis ir tęstis, nes kol kas esu dar tik intuityvaus valgymo mokymosi kelyje. Dar daug ko reikia mokytis, nes ne visada pavyksta prisiminti maitinimosi principus, rasti laiko ramiai pavalgyti ir pan.
O valgymo principai tokie, jų yra 10, visai kaip Dievo įsakymų:
- Atsikratykite dietinio mąstymo
- Gerbkite alkį – jei nori, pavalgyk
- Susitaikykite su maistu – jis nėra mūsų priešas
- Pasipriešinkite mitybos cenzoriui
- Pajuskite, kada pasisotinote
- Atraskite malonumą
- Kontroliuokite emocijas nenaudodami maisto
- Gerbkite savo kūną
- Mankštinkitės – pajuskite skirtumą
- Rūpinkitės sveikata – nuosaiki mityba.
Taigi panašu, kad visa paslaptis glūdi mūsų santykyje su maistu – klausytis savęs ir valgio nesibaidyti. Linkiu visoms rasti laiko tame beprotiškai lekiančiame gyvenime ir pamilti save iš naujo.
Labai norisi sužinoti visų, dalyvavusių paskaitoje, patirtį, emocijas ir išgyvenimus!
Inga
Foto iš healthydietingfoods.com
Mano pirmas žingsnis – valgyti ant tuščio stalo. Gėda prisipažinti, bet dažniausiai per skubėjimą prieš dedant lėkštes, ant stalo sudėtus daiktus tik pastumdavau į šoną ir viskas, o dabar stengiuosi, kad liktų tik tai, kas reikalinga konkrečiam valgymui. Antras žingsnis – savęs neriboti (neskaičiuoti kalorijų, nemoralizuoti, nestabdyti ir pan.). Tiesiog valgau ir stengiuosi pajausti, kaip tas maistas veikia mane, kaip aš po to jaučiuosi. Prisipažinsiu, kad pirmas dienas tai nerealiai apsipersivalgiau :) Trečias dalykas – atsipalaidavau dėl vaikų “nevalgymo”, tiksliau dėl jų selektyvaus valgymo. Ketvirtas dalykas – dar tą patį vakarą nulėkiau į parduotuvę, nupirkau migdolų ir juos nakčiai užmerkiau vandenyje. Tai su paskaita susiję tik tiek, kad jos metu viena klausytoja pavaišino taip išmirkytais migdolais ir aš vos liežuvio nenusikandau kaip man jie patiko :) Žodžiu, labai įdomi ir naudinga paskaita :)