Namų Šeimininkė iš didžiosios raidės
Žinau, kad daug mamyčių laukia vakarykščio Mamų klubo susitikimo aprašymo. Artimiausiu metu įdėsime Rosanos paruoštos medžiagos santrauką, o kol kas trumpai pasidalinsiu savo įspūdžiais.
Važiuodama į Mamų klubą galvojau, kad susitikimo tema geriau būtų buvusi ne „liūdno vaiko sindromas“, o „piktos mamos sindromas“ :) Kazkaip masčiau, kada gi mano vaikai būna liūdni? Tai supratau, kad tuomet kai aš būnu pikta, ne nuotaikoje – kai juos emociškai apleidžiu. Panašius dalykus kalbėjo ir Rosana.
Kadangi susitikimą vedė pati Rosana, tai ji daugiau laiko skyrė susipažinimui ir bendravimui. Man tai labai brangu. Kažkaip tada viena kitą pajunti, kas kuo gyvena, su kokiom bėdom ir džiaugsmais susiduria. Nors dažnai savo įspūdžius rašau su šiokiu tokiu jumoru, bet iš tiesų Mamų klubo mamų gyvenimuose yra skausmo, nevilties ir ašarų. Gal dėl to ir norisi kaip atasvarą tam liūdesiui rašyti linksmiau :)
Pagrindinė susitikimo mintis – mama yra nepakeičiamai svarbi vaiko vystymuisi. Rosana pateikė daug tyrimų ir argumentų kodėl mama turėtų auginti vaikus pati, o ne lėkti į darbą ir palikti vaikus auklėms ar darželiams. Klausydama jos ir kitų mamų supratau, koks man svarbus yra Mamų klubas. Jame aš gaunu jėgų ir padrąsinimų motinystei, jaučiu kitų palaikymą, tai kelia mano, kaip mamos vertę.
Labai įstrigo Rosanos palyginimas apie „dirbančią“ ir „nedirbančią“ mamą. Ji pasakojo, kad gimus vaikams buvo labai sunku, ji norėjo greičiau grįžti į darbą – būti vertinama, reikalinga, graži, kvepianti, veikli… Po dviejų vaikų gimimo ji grįžo į darbą, dirbo su 300 psichinę ir protinę negalią turinčiais žmonėmis. Ir tai buvo lengviau, nei būti namie su dviem savo vaikais. Nors darbas su sunkiais ligoniais, bet ten ilsiesi ir dar už tai gauni atlyginimą.
Kažkada skaičiau straipsnį apie vaikus su raktu po kaklu. Tokie buvome mes, tokie yra dauguma dabartinių vaikų. Jie turi raktą nuo namų, nes grįžus iš mokyklos niekas jų nepasitinka, neapkabina, ant stalo negaruoja pietūs, nes namie nieko nėra… Jie patys vieni būna namie su savo džiaugsmais ir bėdom, patys savimi rūpinasi – jie auga vieni.
Vaiko asmenybė susiformuoja per pirmuosius penkis jo gyvenimo metus. Todėl mamos investicija (meilė, dėmesys, laikas, rūpestis) yra lemiama ir neįkainuojama. Bet dėl šio fakto mane nuolat kankina vienas klausimas, kurio (labai gaila) nespėjau vakar užduoti diskusijai – kaip žinia, ankstyvaisiais vaiko gyvenimo metais mamų nuovargis yra didžiausias, bet būtent šiuo laikotarpiu mamos įnašas vaiko asmenybei taip pat yra didžiausias. Tai va, ta dilema mane ir kankina – kaip esant nuolatinėje nuovargio ir emocinės įtampos būsenoje būti maksimaliai tobula mama?
O pabaigai vienas faktas. Ar žinote, kad motinos pienas savo skoniu panašus į vaisiaus vandenis? Vaikas devynis mėnesius plaukioja vaisiaus vandenyse, tad gimus motinos pienas yra tarsi tąsa to, kas buvo pilve… Tiesiog neįtikėtina :)
Įspūdžiais dalinosi, save ir jus drąsino motinystei Rūta ;)
Foto iš Harold Davis ir timesonline.co.uk
Viskas Ok Aurelija :-)))))
suprantu, Rosana. Geros jusu mintys ir siekiai, nieko pries neturiu. Dalinausi apie kita puse, gal ir ne i tema, ir ne vietoj. Tikrai nenorejau paneigti to, ka jus kalbate ir ko siekiate. Bandziau tik pasvarstyti i klausima ir kai kurias mintis, kurias perskaiciau tekste.
Tu rasai: „Nekalbame apie tai dirbti ar nedirbti, maitinti ar nemaitinti krūtimi, gimdyti natūraliai ar su nejautra, cezariu“ – siaip jau as nemanau, kad kalbetis/diskutuoti apie tai butu blogai mamu klube:) Bet tuos pavyzdzius daviau tik kaip pavyzdi svarstymuose, o ne kaip kontrargumentus tam, apie ka kalbejotes mamu klube.
ojetau kad prirasiau… prasau nepykti :D
laba:) gaila, kad ta treciadieni negalejau dalyvauti, bet visom tom temom ir tuo klausimu, kuri uzdave Ruta, noretus padiskutuoti daugiau (cia nera forumo-diskusijos galimybiu, siame psl?).
nes man rodos, kad daugelyje tu klausimu, kuriuos kelia mamytes, egzistuoja ne viena puse, kaip kad yra du lazdos galai… kaip suprantu, vienos mamytes uzsismerkia, kad „sedi“ namuose, o kitos – kad darbuose, pakabinusios vaikams raktus ant kaklu… man rodos, sie klausimai kazkuo yra panasus i klausima: „kaip gimdyti?“ (naturaliai, su nuskausminimu, ar rizikuoti,ar daryti cezari ir t.t.) – na, as cia palieciau tai, kas man paciai aktualu :). Ir man patiko mintis, issakyta vienoje knygoje – t.y. patarimas neidelizuoti gimdymo, neuzsiciklinti tik prie vienos gimdymo „formos“, kaip pacios tobuliausios, geriausios ir t.t., nesijausti blogai, jei reikes cezario ir pan. Tai yra knygos autoriai pataria atsizvelgti ir i aplinkybes ir pasirinkti toki kelia, kuris, pirmiausia, yra saugiausias mamytei ir, zinoma, kudikiui… As cia daug kur galiu klysti, tiesiog garsiai mastau (nes mano motinyste dar tik prasideda..), nes ir as jau mastau apie tai, kaip ten bus ateityje – ar „leksiu“ darban, ar busiu namuose; kokias turesiu galimybes, norus, kas bus geriausia mano vaikeliui ir t.t… Nesinori is anksto padeti kryziu nei darbui, kai baigsis motinystes atostogos, nei sedejimui namuose… Man rodos kiekvienai daug ka lemia ir galimybes… Kartais pagalvoju, jog, galbut, mama, kuri isleidzia vaika i darzeli, pav., pusdieniui ir pati iseina pusdieniui i darba – galbut taip yra geriau ir jai, ir jos vaikui? Tiesiog noris, kad auginimo „forma“ nebutu uzdeta kaip jungas, o prie to butu prieita su ramia sirdimi. Nesinoretu, kad kai kurios mamytes bijotu ir pasisakyti mamu klube, jog jos jau dirba, nors vaikeliui gal dar tik pusantru.. Man rodos, yra skirtingi atvejai ir situacijos… Kita vertus, zinoma, vienokios ar kitokios situacijos kazkam gali buti padrasinimu padaryti zingsni, kuris siandieninej visuomenej nera populiarus.
Prisimenu, kaip man dalinosi viena mamyte, auginanti tris vaikus – sako, as taip bijodavau del saves, kaip mamos – del savo netobulumu, kuriuos gi butinai perims vaikai ir t.t. Zodziu, ji nuosirdziai pergyveno del to, kokia ji mama ir kas gi isaugs, kai ji tokia netobula… Ir sako, viena diena skaitydama Sv.Rasta stai ka suvokiau – mano vaiku augintojas yra Dievas. Stai kokias eilutes ji pacitavo: „Kas yra Paulius? Kas yra Apolas? Tarnai, kurių dėka įtikėjote ir kurie tarnavo, kiek Viešpats kiekvienam skyrė. Aš sodinau, Apolas laistė, o Dievas augino. Todėl nieko nereiškia nei sodintojas, nei laistytojas, bet Dievas- augintojas. Kas sodina ir kas laisto, yra viena, ir kiekvienas gaus savąjį užmokestį pagal savo triūsą“ (1Kor 3sk).
Nes kiekvieni tevai nori savo vaikams paties geriausio, nori, kad is ju isaugtu zmones is didziosios raides.. Ir sios cituotos eilutes visai nereiskia, kad nieko nereikia daryti. Ne, daryti tenka ir reikia daug. Tačiau galutiniam taške augintojas yra Dievas… Kaip Jis duoda gyvybę žmogui, kaip gyvybės atėjimas yra stebuklas, taip ir žmogaus gyvenimas bei likimas.. Tevai – tik Dievo tarnai, kuriu deka mes uzaugame… Galbut didziausias to pavyzdys yra Jezus – jo tevai isties buvo tik Dievo tarnai, kuriems buvo skirta uzauginti Dievo sunu, o Jezaus tikrasis Tevas buvo danguje… Tam tikra prasme galime tai perkelti ir i savo seimas – viskas yra Dievo, bet Jis duoda mums uzauginti vaikus, Jis duoda gyvybe, patiki likimus vienoms ar kitoms rankoms, bet tik iki tam tikro laiko ir iki tam tikros ribos. Na, čia galima būtų plėstis ir plėstis.. Tiesiog norisi, kad mes tikėtume, jog visame tame auginimo ir auklėjimo procese dalyvauja ir Viešpats.. Mes bet kuriuo atveju niekada nebūsime tobulos ir visa gyvenima savo vaiku, lyg kokios dvasios:) per gyvenima nelydesim (nors palaikysim, mylesim ir t.t.)… Tačiau žinoma, mamyčių atsakomybė didelė. Bet – ribota. Jūs sodinate kažką į savo vaikus, kažką juose „palaistote“ – stengiatės palaikyti tas vertybes, kurias diegiate vaikams ir t.t… Bet galutiniam taške augintojas yra Dievas. Juk ne nuo mūsų priklauso, pav., tai, kokio temperamento bus mūsų vaikai. Daug kas tiesiog įdėta – tai yra duotybė iš aukščiau. ZInoma, musu atsakomybej daug ka pamatyti, izvelgti savo vaikuose, kad juose atsivertu tai, kas i juos ideta, ir t.t… Bet kita vertus ir cia negalim isijausti, nes niekad nebusim aiskiareges, ir kartais tiesiog tenka „iskleisti bures“, kad plauktum vejo duota kryptimi… Ir tenka, ir reikia pasitiketi Dievu, kad Jis pades reikiamu metu reikiamai elgtis ir t.t… (o sito tikrai raginciau ir save ir kitas daugiau prasyti maldoje – kad Dievas padetu kasdienybeje, nukreiptu musu zingsnius.. Tiesiog imt ir paprasyt- paprastai, nuosirdziai, be jokiu dideliu „dvasinguma“ liudijanciu izangu ir pan. Raste pasakyta: neturite, nes neprasote. Taigi, Dievas nedraudzia kreiptis i Ji savo virtuveje.. Jis dalyvauja musu gyvenime ir tai tikrai nuostabu, kad ne vien baznyciose galime (ir turime!) melstis).
Tai dėl to taip noris palinkėti daugiau ramybės visoms mamytėms… Priimkite save tokias, kokios esate. Taip, kaip Viešpats jus priima – be jokio priekaišto… Žinoma, svarbus mūsų nuoširdumas, sąžiningumas, gebėjimas pažvelgti į save kritiškai – bet ne tam, kad užsismerkti, o kad žinoti, jog vis dar yra kur tobulėti, keistis,(tai padeda lengviau pakelti ir artimųjų netobulumus, kad mūsų širdyse būtų mažiau kitų teismo)…
Na, gal padrikos mano mintys. Ir as visai nemanau, kad mamu klube yra smerkiamas vienoks ar kitoks pasirinkimas del darbo – tikrai nemanau. Bet tik kažkaip kartais taip noris mamytems nuimti tas įtampas, nes juk nuovargio ir taip labai daug… Tiesiog trumpai gal butu taip – jei Dievas dave jums vaiku, reiskia Jis pasitiki jumis… Ir man atrodo, kad sioj „specialybej“ svarbiausia yra nuosirdumas ir, zinoma, tikejimas, viltis, meile… kad ir kaip tai kartais „nuvalkiotai“ skamba, sie dalykai isties turi didele jega… O kokiom formom jie pasireiskia – tikrai skirtingom, nes visos mes ir musu seimos, ir musu vaikai yra skirtingi…
Kita vertus visame tame „telpa“ ir pastangos buti geresne mama nei esi, ir tiesiog tikejimas, jog esi priimtina tokia, kokia esi, nes bet kuriuo atveju zmogaus gyvenime visus taskus ant „i“ sudelioja Dievas… (kiti tai vadina likimu – cia, matyt, priklauso nuo kiekvieno tikejimo). Nors labai daug reiškia ir tai, kad mes laiminame savo vaikus, už juos meldžiamės, del ju svajojame ir aplamai darome tai, kas nuo musu priklauso…
Su paciais geriausiais linkejimais visoms mamytems, ieskancioms to pranasesnio kelio i vaiku auginima bei auklejima :)
Labas Aurelija, labai smagu, kad skaitai domiesi motinyste besibeldžiant naujai gyvybei. Mamų klube praėjusi tema buvo „Liūdnas vaikas“, t.y. emociškai apleistas vaikas. Kalbėjome labai skaudžia tema, ką daryti, ką galime pakeisti, kad kuo mažiau vaikučių sirgtų depresija ar atimtų sau gyvybę. Nekalbame apie tai dirbti ar nedirbti, maitinti ar nemaitinti krūtimi, gimdyti natūraliai ar su nejautra, cezariu.Kalbame apie tai, kad vaikai negali turėdami tėvus augti kaip našlaičiai – emociškai apleisti, nereikalingi. Vaikas ne piktžolė, jis pats neužauga. Jis turi sielą, kuria pasirūpinti privalo tėveliai. Kalbame apie vertybes. Motinai Teresei skaudėjo širdį dėl šių vaikų, kurie auga „nematomuose mirštančiųjų namuose“, kurie auga materialiai aprūpinti, bet tėvai visiškai nesidomi jų gyvenimu. JI sakė „kai kas gal uoliai renka aukas badaujantiems Indijoje, bet savo pačių vaikams neturi nei laiko, nei meilės“. taigi apie tai ir kalbėjome „Mamų klube“ ;-).
Ačiū, Monika, už komentarą ir padrąsinimą. Pagalvojau, kad vis dėlto tai tikėjimo klausimas – tiesiog reikia tikėti, kad esu gera mama :)
Ruta, labai grazus straipsnelis. Noreciau pabandyti atsakyti i Tavo klausima – Tau nereikia istengtis buti tobula mama, tu savo vaikui ir taip tokia esi (ar pikta, ar linksma, ar pavargus, tu tiesiog esi ir del to tu tobula).