Namų Šeimininkė iš didžiosios raidės

mama-su-vaikais

Žinau, kad daug mamyčių laukia vakarykščio Mamų klubo susitikimo aprašymo. Artimiausiu metu įdėsime Rosanos paruoštos medžiagos santrauką, o kol kas trumpai pasidalinsiu savo įspūdžiais.

Važiuodama į Mamų klubą galvojau, kad susitikimo tema geriau būtų buvusi ne „liūdno vaiko sindromas“, o „piktos mamos sindromas“ :) Kazkaip masčiau, kada gi mano vaikai būna liūdni? Tai supratau, kad tuomet kai aš būnu pikta, ne nuotaikoje – kai juos emociškai apleidžiu.  Panašius dalykus kalbėjo ir Rosana.

Kadangi susitikimą vedė pati Rosana, tai ji daugiau laiko skyrė susipažinimui ir bendravimui. Man tai labai brangu. Kažkaip tada viena kitą pajunti, kas kuo gyvena, su kokiom bėdom ir džiaugsmais susiduria. Nors dažnai savo įspūdžius rašau su šiokiu tokiu jumoru, bet iš tiesų Mamų klubo mamų gyvenimuose yra skausmo, nevilties ir ašarų. Gal dėl to ir norisi kaip atasvarą tam liūdesiui rašyti linksmiau :)

Pagrindinė susitikimo mintis – mama yra nepakeičiamai svarbi vaiko vystymuisi. Rosana pateikė daug tyrimų ir argumentų kodėl mama turėtų auginti vaikus pati, o ne lėkti į darbą ir palikti vaikus auklėms ar darželiams. Klausydama jos ir kitų mamų supratau, koks man svarbus yra Mamų klubas. Jame aš gaunu jėgų ir padrąsinimų motinystei, jaučiu kitų palaikymą, tai kelia mano, kaip mamos vertę.

Labai įstrigo Rosanos palyginimas apie „dirbančią“ ir „nedirbančią“ mamą. Ji pasakojo, kad gimus vaikams buvo labai sunku, ji norėjo greičiau grįžti į darbą – būti vertinama, reikalinga, graži, kvepianti, veikli… Po dviejų vaikų gimimo ji grįžo į darbą, dirbo su 300 psichinę ir protinę negalią turinčiais žmonėmis. Ir tai buvo lengviau, nei būti namie su dviem savo vaikais. Nors darbas su sunkiais ligoniais, bet ten ilsiesi ir dar už tai gauni atlyginimą.

Kažkada skaičiau straipsnį apie vaikus su raktu po kaklu. Tokie buvome mes, tokie yra dauguma dabartinių vaikų. Jie turi raktą nuo namų, nes grįžus iš mokyklos niekas jų nepasitinka, neapkabina, ant stalo negaruoja pietūs, nes namie nieko nėra… Jie patys vieni būna namie su savo džiaugsmais ir bėdom, patys savimi rūpinasi – jie auga vieni.

Vaiko asmenybė susiformuoja per pirmuosius penkis jo gyvenimo metus. Todėl mamos investicija (meilė, dėmesys, laikas, rūpestis) yra lemiama ir neįkainuojama. Bet dėl šio fakto mane nuolat kankina vienas klausimas, kurio (labai gaila) nespėjau vakar užduoti diskusijai – kaip žinia, ankstyvaisiais vaiko gyvenimo metais mamų nuovargis yra didžiausias, bet būtent šiuo laikotarpiu mamos įnašas vaiko asmenybei taip pat yra didžiausias. Tai va, ta dilema mane ir kankina – kaip esant nuolatinėje nuovargio ir emocinės įtampos būsenoje būti maksimaliai tobula mama?

breastfeedO pabaigai vienas faktas. Ar žinote, kad motinos pienas savo skoniu panašus į vaisiaus vandenis? Vaikas devynis mėnesius plaukioja vaisiaus vandenyse, tad gimus motinos pienas yra tarsi tąsa to, kas buvo pilve… Tiesiog neįtikėtina :)

Įspūdžiais dalinosi, save ir jus drąsino motinystei Rūta ;)

Foto iš Harold Davis ir timesonline.co.uk