Jam prisikėlus

Pamenu, kaip per tikrai brangaus ir artimo žmogaus laidotuves teko stebėti vieną merginą, verkiančią prie kapo. Kai visi po truputį skirstėmės, lūkuriuodama vyro pamačiau, kad ji, jau suaugusi mirusiojo anūkė, dar ilgokai rymojo prie kapo. Vienui viena.

Tokiom akimirkom supranti, kad esantįjį ir išėjusįjį greičiausiai siejo ypatingas, itin artimas ryšys. Juk matydami nepažįstamųjų laidotuves taip nesisielojame. Tačiau išėjus labai artimam žmogui jaučiamės ypač pažeidžiami.

Šis – jaunos merginos rymojimo prie kapo – vaizdas nejučiom mane perkėlė į Evangelijos pasakojimą apie Mariją Magdalietę (Jn 20, 1-18). Galvojau apie tai, kaip ji tuomet ten atrodė – stovinti prie kapo vienui viena, apsiašarojusi… Ji verkė, nes nerado Viešpaties kūno. Verkė, nes Kelias nutrūko ties ta vieta, kur buvo palaidotas Kristus.

Atrodo, kad jei ji būtų radusi bent kūną, dar viena diena jos gyvenime turėtų prasmę… Tikriausiai ir naktį ji bluosto nesudėjo, nes, kaip sako Jonas, prie kapo pasirodė labai anksti, dar neišaušus (Jn 20, 1). Juk ten jos gyvenimas, jos ramybė ir prasmė, jos išgydymas, viltis. Tas, Kuris prikėlė ją naujam gyvenimui. Tuo tarpu du Jėzaus mokiniai, kuriems ji pranešė, jog neradusi Viešpaties kūno, atbėgę į kapą pažiūrėti, ar tikrai, netrukus grįžo atgal…

O Marija liko stovėti. Lyg jai nepakaktų to, kad galbūt išsipildė pranašystės, galbūt viskas įvyko taip, kaip liudijo Raštai. Kodėl ji ten tebestovėjo?

Skaitydama šią istoriją bandau suprasti – ar ji tikėjo prisikėlimu? Ar ji laukė gyvo Viešpaties, ar tenorėjo patepti Jo kūną? Kodėl ji užsibuvo ten, prie kapo, ilgiausiai iš visų? Užsibuvo taip ilgai, kad liko ten vienui viena…

Ir tiek ilgai, kad jai pasirodė angelai.

Ir tiek ilgai, kad jai apsireiškė pats Viešpats.

Mąstydama apie šios moters laukimą svarstau – kiek ilgai aš sugebu ieškoti Viešpaties, laukti Jo? Juk neretai taip atsitinka, kad maldai teturime keletą minučių, o paskui jau reikia bėgti… Taip ir bėgiojame, bruzdame savo reikaluose…

Kaip gražiai apie tai parašė savo eilėse („Velykos“) M.Kontrimaitė:

Ką daryti man, Viešpatie,

kad aš Tau nepadėjau –

Getsemanės kalne

su Tavim nebudėjau,

kelyje į Golgotą nepalydėjau,

net aliejų neatnešiau Tau…

Nors girdėjus buvau,

kad žadi prisikelti,

bet su rūpesčiais savo

bruzdėjau,

bėginėjau savo urveliais,

jutau

slogų nerimą, liūdesį, šaltį…

<…>

Išties – juk tasai nerimas, liūdesys, širdies šaltis niekur nepasitraukia, nes mes tiesiog neišlaukiame tiek, kad susitiktume su Gyvuoju… Mano pačios religinis gyvenimas man kartais primena tą greitąjį bėgimą, kurį pademonstravo Jėzaus mokiniai, kai Marija jiems pasakė, jog neradusi Jo kūno. Jie atbėgo pažiūrėti. Įbėgo į kapo vidų. Įtikėjo. Išbėgo. Na, juk nekiurksosi ištisą parą prie kapo… Juk tiek visokių reikalų.

Bet Viešpats ateina pas Mariją. Nesvarbu, kad pradžioje ji Jo neatpažįsta. Juk tai taip būdinga mums, žmonėms, Jo nepažinti, neatpažinti… Tačiau vos tik Jis pašaukia ją vardu – Marija susivokia, ir jos siela, spėju, vėl ima džiaugtis, skleistis, žydėti…

Atrodo, jog ji tampa pirmuoju žmogumi, pamačiusiu prisikėlusį Viešpatį. Kristus dar nenužengė pas Tėvą, bet apsireiškia Marijai (Jn 20, 17). Ir duoda svarbią užduotį – perduoti Jo žodį bei liudijimą mokiniams. Ne bet kokiems, o apaštalams.

Paprasta moteris, su liūdna praeitimi, savo dabartį bei ateitį siejanti tik su Kristumi – patyrė tokį nuostabų Dievo aplankymą. Ir savosios vilties, džiaugsmo prisikėlimą.

 ***

Pamenu vienos mamos (Rosanos Subačienės) pasakojimą knygoje „Motinystės paslaptys“. Vienas iš vaikų, ketverių dukrelė, niekaip nesulaukusi mamos pagalbos žaislų sutvarkymui, staiga sušuko: „Mamyte, padėk man, prašau iš visos širdies!“. Mamytė, žinoma, buvo nuginkluota vaikiško nuoširdumo…

Pagalvojau – ar ne tokio – tegu kartais ir vaikiško – mūsų širdžių nusiteikimo laukia Viešpats? Nusiteikimo „iš visos širdies“… Juk galime tiesiog atlikti religines apeigas, lyg puoselėdami kultūrinį paveldą, bet galime visa širdimi ieškoti Asmens – Kristaus. Ir Viešpats ateina ten, kur Jo laukiama, trokštama. Net jei mes dar labai mažai apie Jį žinome, suprantame… Juk nuo to, kiek Jį pažįstame, keičiamės mes, bet ne Jis. Jis bet kuriuo atveju išlieka romus mūsų atžvilgiu, geras, gailestingas, laukiantis mūsų, mylintis. Net jei tūno nustumtas į tolimiausią mūsų gyvenimo kamputį…

Ir kartais taip netikėtai – net kai laukiame, bet gal tikimės kažkaip kitaip – mus aplankantis…

 Nelauktai

prieš mane Tu sustojai,

vienu mostu

kaip voratinklį

nykų slogutį nubraukęs,

tarei:

„Nebijok!

Mirties nebėra.

Džiaukis!..“

/M.Kontrimaitė, „Velykos“, iš autorės knygos „Palei pat gyvenimą“/

Su artėjančiom šv.Velykom Jus, brangiosios! Ne, ne su gamtos pabudimu – bet su Viešpaties prisikėlimus Jus, Kuris keldamasis iš mirusiųjų prikėlė visa, kas buvo mirę ar merdėjo tamsoje…

Te Jo prisikėlimo šviesa aplanko ir apšviečia mūsų širdis bei gyvenimus! Te Jo prisikėlimo jėga atnaujina ir mūsų jėgas, kad sektume Juo.

Nuoširdžiai,

Aurelija Umbrasienė

Foto iš asmeninio archyvo