SU ŠVENTOMIS VELYKOMIS JUS, BRANGIOS MAŽYLIŲ MAMOS!

Nežinau kaip Jus, bet mane pavasaris visada jaudina. Sukelia vidinį virpulį. Ne tik todėl, kad išvystu gležną augalėlį lendantį iš juodos žemės, bet ir dėl to, kad kažkas naujo pradeda augti, lįsti ir mano širdyje. Tas gležnas augalėlis suteikia man vilties. Tai gyvybė.

Dažnai mes mamos, uždarytos tarp keturių sienų, mažylių ligų, jaučiamės tarsi „užmigusios“, sustingusios, tarytum laukiame gyvenimo, kuris įvyks, kai užauginsime vaikus ir išskleidę sparnus pakilsime „tikrąjam“ gyvenimui. Sunku yra džiaugtis ir gyventi šiandien. Nebepriklausome sau. Gyvenimas sukasi apie vaikiukus, o mums taip norisi skristi ir daryti „svarbius“ darbus. 

 Šiandien mano gyvenimas yra apsuptas vaikų ir buities… Bet į nieką kitą šio gyvenimo neiškeisčiau. Esu ten, kur turiu būti. Nors būna tikrai nelengva (norisi skristi). Bet ta žaluma, gyvybės daigeliai, kurie kalasi pilkoje kasdienybėje suteikia vilties. Noriu gyventi, džiaugtis bundančia gamta, „aplipusiais“ vaikais(„mama, tu kaip lipdukų knygelė“), atsakyti į jų cypimą, reikalaujantį dėmesio, skaityti „Pepę Ilgakojnę“ kiekvieną vakarą ir stebėti pavasarinį „Baižą“- žaibą susėdus ant palangės.

Šių velykų proga, linkiu Tau brangioji auginti ir puoselėti, tai kas pradėjo leisti daigelius tavo širdyje. Įsileisk žalumą, įsileisk gyvenimą ir jo Kūrėją šiandien:
…Dievą, kuris prikėlė Jį iš numirusių ir suteikė Jam šlovę, kad jūs tikėtumėte ir viltumėtės Dievu“.1 Petro laiškas 1,21.
Tad, linkiu neprarasti vilties, pasitikėti JUO ir įvyks stebuklas – širdis prisipildys gyvenimo, pilkoje kasdienybėje.
Su meile Rosana