KURIAME TRADICIJAS

Kuriame tradicijas

Nemėgstu rengti švenčių – jos man kelia didelę įtampą, stresą ir jaudulį. Noriu, kad visiems šventė tiktų ir patiktų. Ruošdamasi šventei pakeliu visus namus ant kojų: – rėkiu, įsakinėju – būnu pikta. Kiekvieną kartą taip nusiplūkiu, kad sau kartoju, jog šis kartas tikrai paskutinis.

Tik nepamanykite, jog kalbu apie pobūvius visos kontoros darbuotojams. Ne, neturiu galvoje šventes trejų, penkerių ir septynerių metų pypliukams: Princesių puotas, Piratų, Žmogaus voro, Coliukių, Šuniukų ir kitų herojų šventes.
Niekada net mintis nešautų taip triūsti, jei ne idėjų autorius Mamų klubas. Kartą po paskaitėlės tema „Vaikų šventės“ nusprendžiau pabandyti ir aš. Prisipirkau krūvelę knygų ir pirmyn! Na ir prasidėjo vyro piniginės tuštėjimo metas. Pirmoji šventė mūsų namuose buvo dukrytės „Princesių puota“. Rožinės staltiesės, stalo dekoracijos, kvietimai, lauknešėliai ….Kur dar vaišės, prizai siurprizai, atrakcijos ir žaidimai. Išpūčiau akis, kiek daug visko reikia. Na, o kas tada laukia per vestuves? Čia tik ketvirtasis gimtadienis! Po šventės ilgai su vyru gulėjome užvertę kojas, kaip runkelių lauką nuravėję.
Tačiau po kiekvieno vaikų gimtadienio aš jaučiuosi laiminga. Būna taip smagu kartu su vaikučiu pavirsti į išdykėlę mergaitę, kuri stengiasi laimėti rungtį, atspėti mįslę ar surasti paslėptą lobį. O ką jau kalbėti apie šventės kaltininką, kuris po viskam būna tiek nusidūzgęs nuo patirtų įspūdžių ir žaidimų, kad užmigti gali tik ant kudlotos tėvelio krūtinės.
Kad ir kaip norėčiau išsisukti nuo švenčių ruošimo, niekaip negalėčiau – vaikai ištisus metus galvoja temas, sudarinėja svečių sąrašą, parkritę ant pilvo kuria žaidimus. Kartu piešiame, klijuojame, ruošiame kvietimus.
Vaikams augant pradėjome plėsti švenčių lauką nuo namų iki gražių Lietuvos kampelių. Neseniai atšventėme dukrytės šeštąjį gimtadienį Varnikių pažintiniame zoologijos ir botanikos take. Iki šventės net nežinojome, kad toks nuostabus gamtos kampelis egzistuoja sostinės pašonėje. Saulėje besikaitinantis driežas, mėlynių, spanguolių plantacijos, pelkės ir giria vaikus sužavėjo ne ką mažiau nei įprastos akcijos ir atrakcijos. O kur dar žaibas ir griaustinis viduryje miško. Dukrytė sako : „Mama, čia Dievas mane fotografuoja“.

Jaunėliui taip patiko „Piratų“ šventė, kad jis kiekvienais metais nori švęsti vis tą pačią. Ir aš mielai tai pakartočiau. Man buvo gera persirengti pirate Ane Bone, kuri išvengė kartuvių tik pranešusi apie savo nėštumą. Kai svečiams atidarydavau duris, jie nustėrdavo pamatę mano randuotą veidą su pamušta akimi. Man buvo saldu įlįsti į blogiukės kailį. Besiruošdami piratų šventei, perskaitėme daug enciklopedijų ir nemažai sužinojome apie piratų gyvenimą. Parengtoje viktorinoje ne vienas tėvelis ir mamytė rėkte rėkė atsakymus. Piešėme ant paklodės piratų žemėlapį, kuris virto staltiese, darėme tortą – piratų skrynią, žaisdami slėpėme lobį ir dar daug kitų įdomybių prisigalvojome.
Vyresnėlis sūnus dar laukia savo šių metų gimimo dienos šventės. Jis myli šuniukus ir svajoja apie šuniukų šeimą, todėl nusprendė švęsti „Šuniukų“ šventę tol, kol išsipildys jo svajonė. Pamatęs virš namo skrendant keturis gandrus sūnus pradėjo rėkti: „Gandre gandre, atnešk man šuniukų veislyną!“. “O Dieve – galvoju, – tik to man ir betrūksta – trys vaikai, katė, triušis ir šunų veislynas“. Nors ką gali žinoti, gal ir atneš gandras šiais metais kokį mielą mažytį šuniuką (tikiuosi, ne veislyną).
Kad ir kaip nemėgstu rengti švenčių, turiu sau prisipažinti: ŠVĘSTI ŠVENTES VERTA – JOS SUARTINA MUS IR NUSĖDA PRISIMINIMUOSE.

Rosana

Straipsnis iš žurnalo ‘TAPATI“ Nr.4 (21) 2009 žiema