Motinystės rūpesčiai – kelias į dvasingumą?

„Taigi norėčiau, kad jaunesnės ištekėtų, augintų vaikus, šeimininkautų ir neduotų priešininkui jokios progos apkalboms. Nes kai kurios jau nuklydo paskui šėtoną“ (1Tim 5, 14).

Ši Naujojo Testamento citata iš skyriaus, kuriame patyręs apaštalas nurodo, kaip bažnyčios ganytojas (Timotiejus) turi mokyti skirtingus žmones: vyresnes moteris, pagyvenusius vyrus, jaunas merginas, našles. Kalbėdamas būtent apie našles apaštalas tarytum „peršoka“ į kitą mintį – tai yra išsako norą, kad jaunesnės (pgl. kontekstą greičiausiai turima omeny jaunesnės našlės ) ištekėtų, augintų vaikus, šeimininkautų. Atreipkime dėmesį, kad nuklydimui paskui šėtoną (br, skamba baisiai) Paulius priešpastato būtent motinystės rūpesčius – taigi, savųjų pareigų puoselėjimą bei išpildymą. (Sakyčiau, labai įdomus minties šuolis – turint galvoje, jog dvasingumą daugiau siejame su maldomis, skaitymu, kontempliacija…). Ir manyčiau, net jei apaštalas tai kalba našlėms, tai taikytina ir bendrai moterims.

Tai, žinoma, nereiškia, kad tos, kurios neaugina vaikus, nuklysta paskui šėtoną – tai yra gyvena netikusį gyvenimą, atsiduodamos vien kūno geismams ir aistroms ar tinginystei, už kurias apaštalas bara netikusias našles (žr. visą skyrių). Tačiau apaštalas mato, kad neturėjimas naštų, atsakomybių ir pareigų kasdieniame gyvenime gali pastūmėti moteris į nuodėmę, netikusį gyvenimo būdą. Ir išties, tai nesunku pastebėti kasdienybėje – atsakomybių neturinti jauna moteris išgyvena daug daugiau pagundų nei ta, kuri užsiėmusi vaikų auginimu bei namų ruošos darbais.

Girtinos ir peiktinos savybės

Noriu atkreipti dėmesį į dar kai kurias apaštalo Pauliaus mintis, kur jis, kalbėdamas apie tikras ir netikras našles, išskiria tam tikras jų savybes:

„Į našlių sąrašą įtrauk tokią našlę, kuriai ne mažiau kaip šešiasdešimt metų, kuri buvo žmona vieno vyro, jeigu ji pasižymėjo gerais darbais, jei išauklėjo vaikus, jei buvo svetinga, jei plaudavo šventiesiems kojas, jei pagelbėdavo vargstantiems, jei stengdavosi dirbti visokį gerą darbą. Jaunesnių našlių nepriimk. Pasiduodamos gašlumui, o ne Kristui, jos nori ištekėti ir yra smerktinos, nes pameta ankstesnį tikėjimą. Be to, jos išmoksta dykinėti, landžiodamos iš namų į namus, ir ne tik dykinėti, bet plepėti, kištis į svetimus reikalus bei kalbėti, kas nedera. Taigi norėčiau, kad jaunesnės ištekėtų <…>“ (1Tim 5, 9-14a).

Turbūt sutiksite, kad savybės, apie kurias čia kalbama, papuoštų ar užtrauktų gėdą bet kokiai moteriai, kokio amžiaus ar statuso ji bebūtų. Šių savybių (ne)buvimas mūsų gyvenime ir liudija, ar mes labiau linkusios nuklysti paskui šėtoną, ar paskui Kristų. Be to, matyti, kad išvardintos savybės išties būdingos moterims – pavyzdžiui, plepumas, kišimasis į svetimus reikalus… Šie „reiškiniai“ nėra tokie nekalti, kad sukeltų vien apaštalo šypseną – Dievo tarnas linkęs barti tokias moteris parodydamas, kad taip besielgdamos jos linksta į šėtonišką gyvenimo būdą (juk kaip dažnai visokios netikusios, klastingos kalbos bei apkalbos ruošia dirvą įvairioms intrigoms, pavydui, griauna žmonių santykius tuo sugriaudamos ir jų gyvenimus; o be to dykinėjimas ir linkusius darbuotis atitraukia nuo darbų…).

Iš išvardintų savybių pateikimo matyti, kad Dievui patinka darbštumas. Dar Saliamonas yra pasakęs, kad darbštumas – brangus žmogaus turtas. Išties, ši savybė visuomet praturtina. Tuo tarpu tinginiavimas – vartai į įvairias nuodėmes bei nepriteklių. „Truputį pamiegosi, truputį pasnausi, truputį pagulėsi sudėjęs rankas, ir ateis skurdas kaip pakeleivis ir nepriteklius kaip ginkluotas plėšikas“ (Pat 6, 10-11). Pasirodo, ne visais atvejais ekonominė krizė ar bedarbystė kalta dėl skurdo, o pati „elementariausia“ tinginystė, nemokėjimas daug ir sunkiai, atsidavusiai dirbti.

Taip pat apaštalo išsakytos mintys leidžia manyti, kad įvairūs rūpesčiai, susiję su vaikų auginimu, buities darbais ir pan. nėra nedvasingi. Atvirkščiai – tie darbai mums padeda šventėti, tobulėti, keistis. Ir net jei mes susierzinam, dūsaujam ir dūstam nuo begalės „mamyte, ar galima“, „mamyte, ar jau?“, „mamyte….“x1000 kartų – esu tikra, jog Viešpats supranta, ką išgyvename ir kodėl…

Taigi šventasis Raštas atskleidžia, kad Dievui patinka, kai mes tinkamai atliekame savo pareigas, puošiamės darbštumu. Gerosios našlių (taigi, šeimas turinčių/turėjusių moterų) savybės akivaizdžiai liudija, kad tos moterys – labai darbščios. Kitu atveju kaip jos pasižymės gerais darbais, svetingumu (juk tai irgi reikalauja darbo įdėjimo), pastangomis atlikti bet kokį gerą darbą?
Įdomu ir tai, kad ten, kur esama darbštumo, esama ir nuoširdaus patarnavimo bei dosnumo, atjautos – pagalba vargšams, kojų plovimas – kas tai, jei ne nuolankus patarnavimas aplinkiniams? Taigi be darbštumo negalime įgyvendinti ir pirmojo Dievo įsakymo – mylėti Viešpatį visomis jėgomis, o taip pat ir savo artimą, kaip save patį.
Tuo tarpu tingios moterys užuot parodžiusios svetingumą, pačios landžioja po namus, užuot patarnavusios kitiems, be saiko plepa, o jų noras ištekėti tėra vedamas gašlumo, taigi ne troškimas šeimininkauti, auginti vaikus…

Būna, kad tikintieji sakosi daug besimeldžią, tačiau jų gyvenime daug apsileidimo, pareigų neatlikimo. Ar galime tokiomis maldomis pateisinti savo tinginystę? Ne. Kalbėdamas apie tarnystę bažnyčioje bei savybes, kuriomis turėtų pasižymėti vyskupai, apaštalas Paulius užduoda tokį klausimą: „Jei kas nesugeba šeimininkauti savo namuose, kaipgi jis rūpinsis Dievo bažnyčia?“ (1 Tim 3, 5). O vardindamas pageidautinas vyskupų savybes apaštalas išsako ir šias: „<…> geras savo namų šeimininkas, turintis klusnius ir tikrai dorus vaikus“ (1 Tim 3, 4). Tad akivaizdžiai matyti, jog Dievui svarbu, kaip mes gyvename bei tvarkomės pirmiausiai savo kasdienybėje. [Pridursiu, kad iš čia pacituotų eilučių matyti, jog šeimininkavimas namuose, vaikų auklėjimas – ne vien moterų/mamų rūpestis, bet ir vyrų/tėvų].

Žinoma, sunku įsivaizduoti mylinčiojo Kristų gyvenimą be maldos, Dievo žodžio skaitymo, kontempliacijos… Tačiau nenusiminkime, kai negalime skirti tam tiek laiko, kiek norėtume. Mat ir šeimininkavimas namuose nėra nedvasingas užsiėmimas:). Atvirkščiai. Be to, mane įkvepia ir paties Jėzaus pavyzdys – būdamas Dievo Sūnumi Jis iki trisdešimties metų gyveno paprasto ir pamaldaus žydo gyvenimą, įgydamas ir staliaus profesiją. O ar galime įsivaizduoti Dievo Sūnų, darant kažką nedvasingo? :)

Tikiu, kad jei sieksime būti darbščiomis savo namuose, Viešpats atlygins už tą kasdienį triūsą ir reikiamu metu mus ir paguos, ir palaimins, išgydys, praturtins… Be to, pastebėjau, darbštumas neleidžia subujoti įvairioms sielos „ligoms“, kuriomis „susergama“ plepant kas nedera, dykinėjant, neprisiimant ar tinkamai neatliekant savųjų naštų bei pareigybių.

Tad būkime darbščios, sveikų sielų bei linksmų „plaučių“ moteriškės :)

Norinti būti dvasinga,  Aurelija U.:)

P.S. „…jeigu ji pasižymėjo gerais darbais, jei išauklėjo vaikus, jei buvo svetinga, jei plaudavo šventiesiems kojas, jei pagelbėdavo vargstantiems, jei stengdavosi dirbti visokį gerą darbą“ – aš labai džiaugiuosi, kad mamų klubo tarnaitės pasižymi būtent šiomis savybėmis (tik atsižvelgiant į kultūrinius bei laikmečio skirtumus plauna ne kojas, o grindis, stalus ir pan. mamų klube:) ), ir man tai didelis pavyzdys bei įkvėpimas, o ir paskatinimas pačiai „neatsilikti“, bet stengtis dirbti visokį gerą darbą… AČIŪ JUMS!!

Foto iš asmeninio albumo