Motinystės glėbyje arba iš mamos dienoraščio. R.Grincevičiūtė-Dagelė
Radus šį tekstą nesusilaikiau – paprašiau mamos Rūtos, kad leistų išspausdinti.
Viliuosi, kad jos nuoširdus pasidalinimas pabus mažyte, šilta ‘grielka’ mūsų sieloms :) /Aurelija/
Su kiekviena diena artėjam prie metukų, šiandien sustojam ties septyniais mėnesiais. Nors visos dienos atrodo vienodos, Nikas nenustoja stebinti ir džiuginti. Šis mėnuo turėjo daug švenčių, Nikodemui jos buvo pirmosios gyvenime. Pirmosios Kūčios, Kalėdos, pirmi fejerverkai, pirmosios lengvai sniegu nuklotos gatvės. Šiandien važiavome aplankyti senelių. Abu labai jo paisiilgę. Vos užėjus į namus Nikoškis nušvietė močiutės veidą, ką jau kalbėti apie senelį. Sūnus tampa mažu žmogučiu su savom užgaidom ir įnoriais. Pripažįsta tik nešiojimą ant rankų, retkarčiais pasilepina buvimu atskirai. Nikas yra mano asmeninė ‘grielka’. Tiek fiziškai, tiek emociškai. Naktį sušalusi įlendu į lovą, kurioje miega mažytis šiltas kūnelis, prisiglaudžiu ir šildausi. Nuo šalto prisilietimo Nikodemas suvirpa, sudejuoja kažką panašaus į ‘ kokia tu egoistė, mama’. Tačiau ne tuo baigiasi mano egoizmas. Kai suima kažkoks neaiškus liūdesys, nerimas ar apatija viskam, užtenka vienos Niko šypsenos, kad sušildytų sielą. Tai ir yra tikrasis egoizmo maitinimo aparatas. Aš kaip mašina, važiuojanti tuščiu baku, o Nikas yra mano degalų rezervuaras. Nors miego labai trūksta, dažnai sunku užmigti, nes galvoje sukasi mintys apie rankdarbius, kuriuos galėtume nudirbt kartu, gimtadienius, kuriuos surengsiu jam kiekvienais metais, knygas, kurias skaitysim apsikabinę, ar lopšines, kurias tyliai į mažą ausytę dainuosiu. Užmiegu tik tada, kai sustabdau save ir sakau: neskubink vaiko, viskam ateina laikas, mėgaukis šiomis akimirkomis, brangink jas labiau už auksą. Tuomet nurimstu ir užmiegu suprasdama, jog gyvenu nuostabios motinystės glėbyje.
Jūsų komentarai